Užgavėnės: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Tradicine_zemaiciu_kauke,_1946_mn..jpg|thumb|200px|Tradicinė žemaičių Užgavėnių kaukė, daryta 1946 m.]]
'''Užgavėnės''' – [[žiema|žiemos]] šventė, kurios paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti [[pavasaris|pavasarį]]. Ši šventė nuo senų laikų žinoma visoje [[Europa|Europoje]]. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda [[Gavėnia]], trunkanti iki [[Velykos|Velykų]], šiuo laikotarpiu skatinamas [[pasninkas|pasninkavimas]].
Šventė yra [[pagonybė|pagoniška]], tačiau vėliau glaudžiai susieta su [[krikščionybė|krikščionybe]]. Seniau ji buvo vadinama [[Ragutis|Ragučio]] švente.
Užgavėnės – paskutinė žiemos [[mėsiedas|mėsiedo]] diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Visi skubėdavo iki Užgavėnių išsikulti [[javai|javus]] – sakydavo, jeigu patingėsi, [[pelė]]s sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti [[verpimas|verpiančios]] moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks [[linas|linai]], siūlai ir drobulės ir t. t. Visi ruošdavosi Užgavėnių šventei: priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau paleisdavo. Būta manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 patiekalus.
Po Užgavėnių
== Istorija ==
Eilutė 18:
Kitą dieną po Užgavėnių prasideda [[Gavėnia]], trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas [[Pasninkas|pasninkavimas]]. Šventė yra pagoniška, tačiau vėliau glaudžiai susieta su [[krikščionybė|krikščionybe]].
Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, [[Lietuvos liaudies buities muziejus|Rumšiškių liaudies buities muziejuje]]. Pagrindiniai šventės veiksmai – šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, [[Morė|Morės]] deginimas. Svarbus šventės atributas – [[blynai]].
== Užgavėnių valgiai ==
Tikima, kad jei per
Tradiciniai užgavėnių valgiai:
Eilutė 30:
Rūgščius blynus kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.
[[Spurga|Spurgos ]]– raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.
[[Šaltiena]] – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių. Užvalgius reikia atsigerti, tad vyrai raugindavo miežinio alaus. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų.
Eilutė 48:
Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Tipas buvo charakterizuojamas labai apibendrintai, bet tai netrukdė pavydėtinai taikliai išryškinti tipų ypatumus.
Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse, gana dažnai ir tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. <ref>[[Irena Čepienė]]. Lietuvių etninės kultūros istorija. – Kaunas, 1992.</ref> Grupelės taisydavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo
„Žydas“ buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas. Kitoks žydo gyvenimo būdas, nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo „kromelyje“ atsiranda dar ir silkių. „Žydo“, vadinamo dar „kupčium“, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. <ref>Junona Almonaitienė. Švenčių ratas. – Vilnius, 1999.</ref> Rankoje „žydas“ laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą – grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. „Čigonai“ vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. „Arklys“ buvo daromas maždaug taip: du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras – šluotą, tai yra arklio uodegą. Kitur arklio galvą išpjaudavo iš lentos, prie sprando pritaisydavo lininius karčius, prie kito lentos galo – linų uodegą. Vienas vyras apsižergia šią lentą, apsidengia iki žemės gūnia taip, kad būtų nematyti „arklio" kojų „Giltinė" aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį – pustą.
Užgavėnių popietę patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Šiandien jie slapčiomis apsitaiso
Šventės
Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.
| |||