Meidži laikotarpis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Meidži laikotarpis''' (jap. {{ja|明治時代 ''|Meiji jidai''}}) – [[Japonijos istorija|Japonijos istorijos]] laikotarpis 1868–1912 m., pavadintas pagal tuo laikotarpiu valdžiusio imperatoriaus [[Imperatorius Meidži|imperatoriaus Macuhito]] epochos devizą. Jis reiškia „apšviestas valdymas“. Laikotarpis pradėjo kokybiškai naują Japonijos istorijos periodą, kuomet šalis atsivėrė vakarams ir ėmė labai sparčiai vystytis. Jis tampriai susijęs su gausiomis vykdytomis reformomis, vadinamomis [[Meidži restauracija]].

Remiantis aplinkinių šalių patirtimi Japonija turėjo būti kolonizuota, tačiau vakarinių šalies provincijų – [[Sacumos žemė|Sacuma]] ir [[Čiošiu]] samurajų iniciatyva čia buvo įvykdytos reformos. [[1864]] m. prasidėjus sukilimui prieš [[Siogūnas|šiogūnatą]], [[1868]] m. [[sausio 3]] d. sukilėliai įsiveržė į [[Kiotas|Kiotą]] ir paskelbė, kad atkuriama imperatoriaus valdžia. Į sostą sėdo mažametis [[Imperatoriusimperatorius Meidži]]. Kitais metais Imperatoriusimperatorius pervežtas į [[Edo]] miestą ir apgyvendintas pilyje. Nuo to laiko Edo įgijo naują pavadinimą – buvo pavadintas [[Tokijas|Tokijumi]] t. y. „Rytų sostine“.

[[Japonijos imperatorius|Imperatoriaus]] valdžia sparčiai griovė feodalinę sistemą ir siekė transformuoti Japoniją į modernią valstybę, savo galia nenusileidžiančią išsivysčiusioms Vakarų šalims. Kunigaikščiai ''[[daimio]]'' buvo paskirti gubernatoriais, tačiau greitai – jau 1871 m. – jų valdos buvo likviduotos ir sujungtos į [[Japonijos prefektūros|prefektūras]]; ''daimio'' neteko politinės valdžios ir ekonominės galios – paguodai jiems buvo suteikti aristokratiniai titulai ''kazoku'' (perai).

Agrarinė reforma likvidavo feodalinę žemėvaldos sistemą: žemė buvo perduota valstiečiams, ją buvo galima išpirkti už nominalią kainą, o vėliau ir parduoti. Prasidėjo intensyvi šalies industrializacija. Buvo statomi geležinkeliai, telegrafo linijos, importuojami ištisi fabrikai – vien 1868–1885 m. buvo pastatyta per 1300 įmonių. Japonai perėmė naujausias technologijas, samdė užsienio inžinierius ir specialistus, kurie apmokė darbininkus japonus. Sparčiai vystėsi privatus pramoninis sektorius, ypač po to, kai vyriausybė pusvelčiui pardavė valstybines karinės pramonės ir strateginius objektus. Tada susiformavo stambios oligarchinės grupės [[zaibatsu]], dalis kurių (''Mitsui''„Mitsui“, ''Micubiši''„Mitsubishi“, ''„[[Sumitomo'']]“ ir kt.) iki šiol yra tarp didžiausių Japonijos korporacijų. Chronologiškai kapitalizmo vystymasis Japonijoje sutapo su analogišku procesu [[Vokietija|Vokietijoje]], [[Rusija|Rusijoje]], [[Italija|Italijoje]], tačiau vyko daug sparčiau.

[[1894]] m. Japonija nustebino pasaulį, nesunkiai laimėjusi trumpą [[Kinų-japonų karai|karą su Kinija]] dėl įtakos Korėjoje. [[1895]] m. [[balandžio 17]] d. ''[[Šimonoseki sutartis|Šimonoseki'' sutartimi]] buvo prijungta [[Formoza]] ([[Taivanas]]), ''Liaotong''Liaotongo pusiasalis ir [[Penghu]] (Peskadorų) salos, išsiderėta karinė [[kontribucija]]. Japonija įgijo nuolaidas ir privilegijas, kuriomis Kinijoje naudojosi Vakarų valstybės. Rusijai, Prancūzijai ir Vokietijai spaudžiant, ''Liaotong''Liaotongą teko grąžinti.

Japonijos pergalė prieš Rusiją, kuri buvo laikoma europine valstybe, ne tik pakeitė galios balansą Tolimuosiuose Rytuose, bet ir sukėlė antikolonijinių judėjimų bangą Azijos šalyse. Tačiau Japonijai karas atsiėjo brangiai (2 mldmlrd. [[jena|jenų]], 166 000 žuvusių ir sužeistų) ir, neišsiderėjus reparacijų iš Rusijos, Japonijos vyriausybė siekė ekonominės ir politinės naudos, tęsdama ekspansyvią politiką. Korėja tapo Japonijos protektoratu, o [[1910]] m., po prezidento [[Ito Hirobumi]] nužudymo, buvo formaliai aneksuota.