Antonio Salieri: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 41:
Saljeris Vienoje užėmė imperatoriaus dvaro pirmojo kapelmeisterio postą (''Hofkapellmeister''), ruošė muziką religinėms dvaro apeigoms. 1790 m. po Juozapo II mirties imperatoriumi tapo [[Leopoldas II]]. Saljeris, tikriausiai, prašė sumažinti darbo dvare krūvį. Vietoj to pažadėjo rašyti po operą kasmet. Paskutinė jo opera „<em>Die Neger</em>“ parašyta 1804 m. Paskutinius metus Saljieris praleido mokydamas jaunuosius talentus dainavimo ir kompozicijos. Tarp jo mokinių: [[Liudvikas van Bethovenas]], [[Francas Šubertas]], [[Ferencas Listas]], [[Karlas Černis]]. Antonijus Saljeris mirė 1825 m. gegužės 7 d. Vienoje. Palaidotas centrinėse Vienos kapinėse (''Zentralfriedhof''). Viso parašė daugiau nei 40 operų ir daug kitų kūrinių.<ref>[http://www.oxfordreference.com/view/10.1093/oi/authority.20110803100438121 Oxford reference]</ref>
Savo gyvenimo metu Saljeris buvo vienu gerbiamiausių Europos kompozitorių. Vėliau jo vardas buvo aptemdytas Mocarto nunuodijimo istorijos. [[Puškinas]] 1830 m. parašė apsakymą „Mocartas ir Saljeris“, kurios pagrindu 1898 m. [[Nikolajus Rimskis-Korsakovas]] pastatė operą. Kūriniuose buvo neigiamai vaizduojamas Saljeris, kuris esą nepaprastai pavydėjo Mocartui jo talento ir galų gale jį nunuodijo. Iš tikro jokių tikrų žinių apie Saljerio neapykantą Mocartui nėra. Pats [[Mocartas]] viename savo laiškų minėjo jo „[[Užburtoji fleita|Užburtosios fleitos]]“ palankų Saljerio vertinimą. 1979 m. pasirodė [[Peter Shaffer]] pjesė „Amadėjus“, kurioje toliau vystoma Saljerio neapykantos Mocartui
== Išnašos ==
|