Veliona: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S įtraukta Kategorija:Mirties dievybės naudojant HotCat |
|||
Eilutė 1:
{{Šaltiniai}}
'''Veliona''' (kitaip - '''Deivutė''', '''Vilutė''', '''Velnė''') - Amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė. Mirusiųjų arba vėlių deivė, chtoninė dievybė, turėjusi dualistinį pobūdį, t. y. išreiškė gėrį ir blogį. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Kai Veliona (Velnė) uždarydavo vandenis ir prasidėdavo sausra, deivė [[Perkūnė]] (vėliau [[Perkūnas]]) ją medžiodavo ir stengdavosi užmušti. Seniausia vėlės prasmė galėjo apimti ne tik žmogaus, bet ir senovės medžiotojo užmušto žvėries vėlę, ypač žvėries totemo, kurį užmušdavo vieną kartą per metus, atlikdami jam skirtas apeigas.<br />Lietuviai žinojo ir Vilutes, kurios paskolindavusios neturtingiems
Veliona iš pradžių rūpinosi žmonių sumedžiotais žvėrimis ir jų vėlėmis. Ilgainiui pradėta tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą ir gyvulių vaisingumą. Todėl per didžiąsias šventes, paprastai susietas su Saulės ciklu, ypač pavasario ir rudens lygiadieniais, buvo keliamos vaišės prosenių vėlėms ir jų deivei Velionai.<br />Rudeninėms, nuėmus nuo laukų derlių, Velionos ir vėlių vaišėms skersdavo gyvulius, kurių mėsa vaišindavo mirusiuosius, ruošdavo apeiginius stalus kapinėse ar namie. Į skerstuves kviesdavo deivę Velioną. Skersdavo vyriausias žmogus. Tik ką paskerdus kiaulę, vyrai virdavo kruopas su kiaulės uodega, kojomis, snukiu ir mėsos gabalu su skerdimo dūrio vieta. Prie virimo darbų nebuvo prileidžiamos moterys. Skerdėjas ir šeimininkas išgerdavo po samtuką kraujo, pasemto iš kiaulės krūtinės.<br />Per Vėlinės gamindavo 12 tamsių patiekalų (vėdarai su krauju, barščiai, įvairios košės, varškėčiai). Sunešus ant stalo valgius, šeimininkas pakviesdavo artimųjų vėles į metines vaišes. Pro valgių garus esą matydavę mirusiuosius. Namuose viešpataudavo tyla. Tuo metu priemenėje uždarydavo šunis, kad jie nelotų ir nenubaidytų ateinančių vėlių. Mat jeigu neuždarytų šunų, [[vėlė]]s negalėtų ateiti ir supykusios visus metus keršytų. Kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas palinkėdavo vėlėms ramybės ir paprašydavo, kad išeidamos jos, nepridarytų jokios žalos. Visi susirinkusieji žemai lenkdavosi, sakydami: „Nėra nė dvasios“, o tada šeimininkė nuimdavo nuo stalo patiekalus, apversdavo staltiesę, vėl sustatydavo ir prasidėdavo gyvųjų puota, palydima maldų.
| |||