Kijevo mūšis (1941 m.): Skirtumas tarp puslapio versijų

2 pasaulinio karo metu,1941 m rugpjūčio 20d.frontas vokiečių akimis atrodė labai patraukliai – priminė lygiašonį trikampį, kuriame atsidūrė visa sovietų Pietvakarių armijų grupė. Tik nedaugeliui karvedžių nuo Hanibalo laikų savaime siūlėsi dvigubos apsupties perspektyva. Maršalas Budionas tame trikampyje turėjo 8 armijas, viso pusantro milijono kareivių. Pagal Hitlerio ginčytiną strateginę direktyvą 2-oji armija turėjo pajudėti nuo Gomelio į pietryčius, 17-oji nuo Kremenčiūgo smogti į šiaurę, o 6-oji prikaustyti rusus prie Kijevo. Išorinį apsupties žiedą turėjo suformuoti Guderiano 2-oji tankų grupė, paimta iš armijų grupės Centras su 500 tankų slinkdama į pietus turėjo susitikti su fon Kleisto 1-osios tankų grupės 600 tankų, atakuojančių į šiaurę už 200 km. į rytus nuo Kijevo. Tai buvo tiksli Kanų mūšio 216 m.pr. Kr. kopija. Vokiečiams igyvendinant planą, rusai atrodė kaip paralyžuoti ir negebantys imtis ryžtingų veiksmų. Užuot pasitraukęs už Dniepro, Budionas stiprino kaip tik tas vietas, kurias vokiečių smaigaliai prarijo pagrindiniam mūšiui dar net neprasidėjus. Rugsėjo 20d.krito Kijevas. Netrukus pradinis trikampis susitraukė iki ploto, atitinkančio plotą tarp Miuncheno, štutgarto ir Viurcburgo Vokietijoje. Mūšis baigėsi1941 m.rugsėjo 24d. Visiškai sunaikinus šešias sovietų armijas – 5-ają,21-ają, 26-ają, 27-ają, 38-ają ir40-ają rusai neteko 50 divizijų, į nelaisvę pateko 665000 karių, sunaikinta 884 tankai ir 3718 pabūklų. Iš katilo pavyko išsmukti tik 4000 kareivių kavalerijos daliniui, vadovaujamam generolo-majoro Borisovo. Maršalus Budioną ir Timošenką, taip pat karinės tarybos narį Chruščiovą iš katilo išskraidino. Katilo sunaikinime dalyvavo 35 vokiečių divizijos (trečdalis visų vokiečių pajėgų, turėtų Barbarosos pradžioje). Tai buvo visų laikų didžiausias mūšis karų istorijoje.