Konservatizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Svarbiausia vertybė, už kurią pasisako konservatizmas - – tai nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšys, tvarkos ir stabilumo išsaugojimas ir puoselėjimas.

Konservatizmas savo ištakose kaip ir [[liberalizmas]] buvo priešiškai nusiteikęs demokratinių permainų atžvilgiu. [[XIX amžius|XIX a.]] pr. teoretikai iškeldami [[feodalizmas|feodalizmo]] idealus aršiai kritikavo [[Didžioji Prancūzų revoliucija|Prancūzijos revoliuciją]] bei kaip jos pasekmę - – demokratinės valdžios, [[egalitarizmas|egalitarizmo]], [[nacion alizmasnacionalizmas|nacionalizmo]] idėjų plitimą Europoje, griaunant iš seno nusistovėjusią tvarką ir įvedant pliku [[racionalizmas|racionalizmu]] pagrįstas naujoves.

Konservatizmo aušroje jį palaikė žemvaldžiai, kuriems buvo svarbios socialinio stabilumo ir istorinio bendruomenės tęstinumo vertybės ir kurie buvo natūralūs industrializacijos kritikai ir priešininkai. Anglijos, kurioje pirmiausia susiformavo politinis konservatizmas, darbininkai taip pat buvo labiau linkę palaikyti konservatyvias pažiūras skleidžiančią partiją, o ne liberalizmą. Darbininkams dažnai grėsė naujų technologijų plėtra, todėl jiems natūraliai atrodė, kad jų interesus labiau gina žemvaldžių kontroliuojama partija, o ne [[partija]] ginanti jų darbdavių interesus. 1867  m. konservatorių vyriausybė suteikė didelei [[Anglija|Anglijos]] darbininkų daliai politines teises. Atsirado grupė balsuotojų, kuriems darbo užmokesčio apsaugos, darbo trukmės ir samdos sąlygų klausimai rūpėjo labiau negu plėsti verslo iniciatyvą. Jie gerai suvokė, kad jų stiprybę sudaro ne sutarties laisvė, o kolektyvinės derybos.

Konservatoriai paprastai pabrėžia pragmatizmą kaip praktinės veiklos principą, t. y. spręsti visas problemas pagal jų prigimtį ir vadovaujantis "sveiku„sveiku protu"protu“.