Vincenzo Bellini: Skirtumas tarp puslapio versijų

1833 m. Belinio santykiai su Giuditta Turina pablogėjo, jos vyrui pakliuvo kompromituojantys Belinio laiškai ir laišku Vinčencas nutraukė santykius su ja. Belinis tuo metu daug keliavo: pabuvojo gimtojoje Sicilijoje, Londone ir Paryžiuje. Paryžiuje jis gavo užsakymą Italų teatre paskutinei savo operai „[[Puritonai (opera)|Puritonai]]“ (''I puritani'', pagrindiniame vaidmenyje [[Giulia Grisi]]). Italų teatro meno direktoriumi tuo metu buvo [[Džoakinas Rosinis]]. Abu kompozitoriai susidraugavo, nors Rosinis neslėpė kritiško požiūrio į lengvabūdišką Belinio rašymą. Tuo metu Belinis bandė vesti. Iš pradžių piršosi [[Giuditta Pasta]] draugei Anglijoje, po to − jos dukrai Clelia. Abu bandymai buvo nesėkmingi. 1835 m. „Puritonų“ pastatymas tapo sensacija Paryžiuje. Belinis buvo pakviestas pas karalių Lui Pilypą ir karalienę Mariją Amaliją. Kompozitorius buvo priimtas įapdovanotas Garbės Legionolegiono ordinąordinu.

1835 m. rugsėjį Belinio sveikata sparčiai pradėjo blogėti ir jis mirė rugsėjo 23 d. Paryžiaus priemiestyje [[Piuto]]. Skrodimo metu patvirtinta mirties priežastis: [[dizenterija]], apsunkinta pūlinio[[abscesas|absceso]] kepenyse.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 7</ref> Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas [[Per Lašezo kapinės]]e Paryžiuje, po to jo palaikai 1876 m. buvo perkelti į [[Katanija|Kataniją]], miesto katedrą.