[[Image:Rgb_bw_sepia.jpg|thumb|left|400px|Skaitmeniniu būdu apdirbtos nuotraukos, iš kairės į dešinę: spalvota, nespalvota, tonuota sepija. Matosi, kad sepijos tonai žymiai artimesni natūraliems, nei nespalvoti]]
''Sepijos'' dažus naudojo dar [[Senovės Roma|senovės romėnai]], šie dažai gana populiarūs buvo ir [[VidudamžiaiViduramžiai|viduramžiais]], tačiau visą tą laiką daugiausiai naudojami buvo daugiausiai, kaip [[Kaligrafija|rašymui]] skirtas rašalas. [[Dailė|Dailėje]] sepija ėmė plisti nuo [[XVIII amžius|XVIII a.]], kai pradėta naudoti kartu su [[akvarelė|akvarele]] vietoje rudų (plautų) medžio [[Suodžiai (pigmentas)|suodžių]], o [[XIX amžius|XIX a.]] tapo vienu iš plačiai paplitusių dažų. Populiarėjant [[Fotografija|fotografijai]], ''sepija'' pradėta plačiai naudoti nuotraukoms tonuoti - ja nudažytos nespalvotos nuotraukos įgyja daug natūralesnius atspalvius, nei nespalvotos. Šiuo metu ''sepiją'' dažniausiai naudoja akvarelistai bei fotografai, kuriantys menines nuotraukas.
