Senoji Europa: Skirtumas tarp puslapio versijų
n. |
(Jokio skirtumo)
|
17:34, 25 sausio 2014 versija
Senoji Europa – terminas, kuriuo (daugiausia archeologijoje) įvardijamas Europos žemynas iki tol, kol buvo apgyvendintas indoeuropiečių. Spėjama tuo metu čia gyvenus neolitinę ir pakankamai homogenišką kultūrą. Senosios Europos terminą įvedė lietuvių archeologė Marija Gimbutienė.
Senoji Europa chronologiškai pozicionuojama maždaug tarp mezolito (7 tūkstantmetis pr. m. e.) ir bronzos amžiaus (maždaug 3500 m. pr. m. e.). Pirmos sėslios visuomenės pradėjo kurtis Graikijoje, vėliau Senosios Europos kultūra paplito po Balkanus ir Viduržemio pakrantes, Vidurio Europą, galiausiai pasiekė Vakarų ir Šiaurės Europą. Radiniai rodo tą kultūrą buvus sėslia, gyvenančia daugiausia nedidelėmis bendruomenėmis, besivertusia žemės ūkiu, išvysčiusia keramiką.
Marijos Gimbutienės teigimu, Senosios Europos gyventojai turėję moteriškų dievybių (Deivės Motinos) kultą, turėję matrilinijinę tradiciją. Bronzos amžiuje ši kultūra buvo palaipsniui sunaikinta iš rytų ir pietryčių įsiveržusių klajoklių indoeuropiečių (Kurganų hipotezė), kurie atnešę karingą gyvenimo būdą, patriarchatą ir vyriškų dangaus dievybių kultą.
Apie Senosios Europos kultūrinį ir kalbinį palikimą bandoma spėti iš Europos indoeuropiečių kalbose esančio kalbinio substrato, senosios toponimikos. Spėjama, kad šiuolaikinė baskų kalba gali būti Senosios Europos gyventojų palikuone. Su Senąja Europa taip pat siejama etruskų kalba.
Tyrinėjant baltų kultūrą taip pat randama Senosios Europos kultūros reliktų. Su ja ypač sietini senovės prūsai. Tacito aisčių paminėjime įvardijama, kad jie garbiną Dievų Motę. Pasakojime apie Brutenio-Videvučio religinę reformą yra užsimenama apie draudimą garbinti moteriškas dievybes. Tačiau šie reiškiniai laikytini ne tiesioginiu Senosios Europos religiniu palikimu, o indoeuropietiškos religijos nuosmukiu ir senojo religinio sluoksnio iškilimu po skitų invazijos[1].
Senosios Europos teorija yra kontroversiška ir diskutuotina, ypač dėl to, kad nėra tiksliai žinoma, kur buvusi indoeuropiečių protėvynė. Pavyzdžiui, pasak Anatolijos hipotezės modelio, Europa jau 5000 m. pr. m. e. buvo apgyvendinta indoeuropiečių kalbomis kalbančių tautų.
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
- ↑ Beresnevičius, Gintaras 1994, Vakarų baltų (prūsų) religijų istorijos bruožai nuo žalvario amžiaus iki Christburgo sutarties, Prūsijos kultūra, Vilnius: Lietuvos kultūros ir meno institutas
Literatūra
- Gimbutas, Marija (1982). The Goddesses and Gods of Old Europe: 6500–3500 B.C.: Myths, and Cult Images Berkeley: University of California Press. ISBN 0-520-04655-2
- Gimbutas, Marija (1989). The Language of the Goddess. Harper & Row, Publishers. ISBN 0-06-250356-1.
- Gimbutas, Marija (1991). The Civilization of the Goddess. SanFrancisco: Harper. ISBN 0-06-250337-5.