15:16, 23 sausio 2014 versija taisyti Tocekas (aptarimas \| indėlis) 28 525 keitimai S →‎Administracija: vikifikuota ← Prieš tai darytas keitimas		11:10, 24 sausio 2014 versija taisyti anuliuoti 82.135.244.211 (aptarimas) →‎Istorija Žyma: Vizualus redagavimas Kitas pakeitimas →
Eilutė 7: == Istorija == Muziejus įkurtas 1948 m. liepos 28 d. Pagrindinė Trakų Įkurtas [[1948]] m. [[liepos 28]] d. kaip Trakų kraštotyros muziejus. Pirmoji ekspozicija atidaryta [[1952]] m. pabaigoje. [[1955]] m. direktore paskyrus istorikę N. Kovriginą, muziejinis darbas suintensyvėjo, renkami eksponatai, pradėti archeologiniai tyrimai Trakų pilių ir miesto teritorijoje. kraštotyros muziejaus (taip jis tada vadinosi) funkcija buvo propaguoti sovietinės santvarkos laimėjimus. 1948 m. spalio 4 d. Trakų apskrities vykdomojo komiteto sprendimu naujai kuriamam muziejui perduotas buvusio Karaimų muziejaus pastatas (pradėtas statyti 1939 m.). Tačiau patalpas pirmame ir antrame aukštuose muziejus visiškai atgavo tik 1959 m., o rūsys muziejui perduotos tik po trejų metų. Nuo 1962 m. sausio iki gegužės muziejus vadinosi Trakų istoriniu muziejumi, o nuo 1962 m. gegužės iki 1965 m. gegužės 31 d. – Trakų muziejumi. 1965 m. gegužės 31 d. muziejus pavadintas Trakų istorijos muziejumi. Pirmasis muziejaus direktorius P. Vinevičius dirbo kelis [[1959]] m. direktore tapus Irenai Misiūnienei, prasidėjo nuoseklus ir sistemingas muziejaus mokslo tiriamasis darbas ir eksponatų kaupimas. Intensyviai vykdomi archeologiniai tyrimai. Jų metu rasti radiniai perduoti Trakų istorijos muziejui. Organizuotos tiriamosios etnografinės ekspedicijos, kaupiama medžiaga apie Trakų žemės istoriją ir jos žmones. Inventorizuojami, konservuojami ir restauruojami eksponatai, susisteminamos eksponatų kolekcijos. mėnesius. 1949 m. kovo 1 d. direktoriumi paskirtas V.Šaulys aktyviai rūpinosi patalpomis, pradėjo rinkti eksponatus, suregistravo apskrities kultūros paminklus. Jam talkino V. Stanikūnas ( vėliau dirbęs Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriumi Rumšiškėse). Abu vyrai organizavo pirmąsias ekskursijas valtimis į Trakų salos pilį, išvykas į Vytauto gimtinę Senuosiuose Trakuose. Tačiau muziejaus darbuotojai buvo dažnai siunčiami į kaimą dėl bendrų apskrities ūkio reikalų: vykdyti žemės ūkio paruošų, kirsti miško. Neturėdamas tinkamų darbo sąlygų 1951 m. V. Šaulys iš savo pareigų pasitraukė. 1951–1954 m. muziejui vadovavo M. Goldbergaitė [[1961]] m. atrestauruoti Salos pilies centriniai rūmai perduodami muziejui. Anksčiau vadintas kraštotyros muziejumi pervadinamas į Trakų istorijos muziejų. Jau [[1962]] m. Salos pilies centriniuose rūmuose įrengta pirmoji ekspozicija. [[1967]] m. muziejuje įrengta atskira [[karaimai\|karaimų]] etnografinė paroda (išplėsta [[1997]] m.). (Vand-Poliakienė), dirbo keli moksliniai darbuotojai, tarp jų – ir vyr. mokslinis bendradarbis M. Tinfavičius. 1952 m. pabaigoje atidaryta pirmoji muziejaus ekspozicija, tačiau ji neatitiko jokių muziejininkystės reikalavimų. Buvo eksponuojami laikraščiai, dokumentų kopijos, nuotraukos, gamyklų, fermų maketai, galvijų, daržovių, vaisių muliažai. 1954 m. rudenį muziejaus direktore paskirta Vilniaus ~~1987 m. restauruotas Salos pilies priešpilis ir vakariniai kazematai. Čia [[1992]] m. įrengta nauja muziejaus ekspozicija.~~ universiteto auklėtinė Natalija Kovrigina (dabar Klimanskienė). Jai vadovaujant muziejus Trakuose ir jų apylinkėse organizavo archeologinius tyrimus, etnografines ekspedicijas. Į muziejaus fondus pateko Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto darbuotojų vykdytų archeologinių kasinėjimų Trakų salos pilyje medžiaga. Muziejaus ekspozicija buvo pertvarkyta. Be socialistinės statybos, joje pirmą kartą pateikta medžiaga apie Trakų salos pilį, įrengtas archeologijos kampelis, organizuotos liaudies meno ir kitos parodos. Pirmosios inventorinės knygos įrašai liudija, kad muziejui Muziejus plėtoja ryšius su [[Rheinė]]s miesto muziejumi ([[Vokietija]]), [[Rakverė]]s muziejumi ([[Estija]]), pasirašytos sutarys su Varmijos ir Mozūrų [[Olštynas\|Olštyne]], Malborko pilies, Brodnicos muziejais (visi [[Lenkija]]). buvo dovanojami eksponatai, randami apylinkėse vykdant žemės ūkio darbus, įvairūs buities rakandai. Pirmasis gaunamų eksponatų knygoje įrašytas eksponatas – įmovinis ieties antgalis, rastas 1933 metais, kasant rūsį Afindzevičių kaime Trakų rajone. 1957 m. pavasarį muziejuje vyr. moksline bendradarbe pradėjo ~~Nuo [[1995]] m. Trakų istorijos muziejus yra tarptautinės Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacijos narys.~~ dirbti Irena Čekanauskaitė. 1959 m. vasario 14 d. Irena Čekanauskaitė- Misiūnienė paskirta direktore ir vadovavo muziejui iki 1992 m. birželio 1 d. 1961 m. muziejui buvo perduoti restauruoti Trakų salos pilies centriniai rūmai. Nutarta įrengti pilyje ekspoziciją, kuri apimtų istoriją nuo seniausių laikų iki 1940 metų. 1962 m. ekspozicija Trakų salos pilyje buvo atidaryta. Ekspozicijoje atsispindėjo tarybinio laikmečio ekonomika, kultūra ir švietimas, LTSR lankytinos vietos, istoriniai - revoliuciniai, architektūriniai, gamtos ir meno paminklai, atidaryta skulptorių darbų paroda. O dviejose salėse pavyko įrengti „feodalinio laikotarpio“ ekspoziciją. 1969 m. atnaujintoje ekspozicijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tematika užėmė jau pusę jos ploto. 1965 m. birželio mėn. LTSR kultūros ministro įsakymu Kernavės muziejus tapo Trakų istorijos muziejaus filialu ir buvo juo iki 1989 m. 1967–1973 m. muziejaus padaliniu buvo ir Medininkų pilis, vėl muziejui perduota 2004 m. 1967 m. vasarą tuometiniame administracijos pastate ( Karaimų g.22) buvo atidaryta pirmoji karaimų etnografinė paroda, jos pagrindą sudarė S. Šapšalo sukauptos kolekcijos eksponatai. 1997 m. ši paroda atnaujinta minint karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600 metines. 1967 m. pradžioje muziejuje patvirtinta vyriausiojo fondų saugotojo pareigybė. 1970 m. įkurtas ikitarybinio laikotarpio istorijos skyrius. 1974 m. darbui su visuomene įkurtas masinio darbo sektorius, 1982 m. pavadintas Masinio darbo skyriumi, o šiandien – Ryšių su visuomene ir edukacijos skyrius. Be šio skyriaus, Trakų istorijos muziejuje veikia dar 8 skyriai: archeologijos, istorijos, karaimikos, Medininkų pilies, restauravimo, apsaugos, ūkio ir buhalterinės apskaitos. 1985 m. Trakų istorijos muziejui buvo perduotas buvusio dominikonų vienuolyno pastatas Trakų pusiasalio pilyje. 1989 m., baigus restauravimo darbus, į pirmąjį vienuolyno korpusą įsikėlė muziejaus administracija ir muziejininkai. 2000 m. restauruotas antrasis vienuolyno korpusas, ten įrengtos saugyklų patalpos, įsikūrė muziejaus biblioteka, fotolaboratorija bei restauracinės dirbtuvės. 2005 m. dominikonų vienuolyno koplyčioje atidaryta Sakralinio meno ekspozicija. Prasidėjus atgimimui Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyva Trakų salos pilies įvažiavimo bokšte buvo iškelta Lietuvos tautinė vėliava. Tarybinio laikotarpio ekspozicija salos pilyje buvo panaikinta, o jos vietoje 1989 metais įrengtos parodos „Respublika 1918–1940 metais“, „Trakų pilies restauravimo istorija“ ir „Žalgirio mūšis“. 1989 m. muziejų aplankė ir daugiausia lankytojų – 586 746 žmonės. Pastaraisiais metais muziejuje kasmet apsilanko per 300 tūkst. žmonių. Juntamas didesnis lankytojų antplūdis siejamas su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą 2004 metais. 1992 m. restauruota 16 vakarinių kazematų salių ir jose įrengta nauja ekspozicija. Čia eksponuojamos muziejaus rinkinių kolekcijos. Muziejus yra sukaupęs nemažas pypkių, spaudų, porceliano, stiklo, baldų, medžioklės trofėjų, biserio dirbinių kolekcijas ir jas pristato lankytojams. 1993 m. muziejaus direktoriumi tapo Virgilijus Poviliūnas, jis vadovauja muziejui iki šiol. 1994 m. Trakų muziejus tapo Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacijos nariu. Direktorius V. Poviliūnas atstovauja Lietuvai šios asociacijos komitete. Muziejus bendradarbiauja su Lenkijos muziejais Brodnicoje, Malborke ir Olštyne, su Rainės muziejumi Vokietijoje, Rakverės muziejumi Estijoje, Lvovo etnografijos muziejumi Ukrainoje. 2006 metų vasarą pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Švabų Bario pilimi (Italija). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dauguma valstybinių vizitų delegacijų aplanko Trakus. Salos pilyje lankėsi Danijos karalienė Margaretė II, Švedijos karalius Karlas Gustavas XVI ir karalienė Silvija, Belgijos karalius Albertas II ir karalienė Paola, Olandijos karalienė Beatričė, Albanijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos Kazachstano, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Makedonijos, Portugalijos, Rumunijos, Slovėnijos, Turkijos ir Uzbekijos prezidentai bei kiti garbūs svečiai. Minint Trakų istorijos muziejaus veiklos 60-metį salos pilies centriniuose rūmuose atnaujintos dvi ekspozicijos salės. Tai buvo tik pirmas ekspozicijos atnaujinimo etapas. 2009 m. atnaujintos dar trys centrinių rūmų ekspozicijos salės – jose galima pamatyti salos pilies restauravimo etapus bei plačiau susipažinti su karaimų ir totorių, šimtmečius Trakuose gyvenančių tautinių mažumų, istorija. Per 60 muziejaus veiklos metų sukaupta daugiau nei 290 tūkst. eksponatų. Kasmet muziejuje bendradarbiaujant su kitais muziejais ir kolekcininkais atidaromos naujos parodos iš muziejaus fondų, išleidžiami parodų katalogai. Muziejus organizuoja jau tradiciniais tapusius renginius ir šventes. Kasmet vieną gegužės vakarą Trakų istorijos muziejus, dalyvaujantis tarptautiniame projekte „Naktis muziejuje“, atveria duris lankytojams, kviesdamas į naktines ekskursijas po pilies menes, kur laukia istoriniai personažai, o pilies kieme kaunasi riteriai, smuklėje šurmuliuoja svečiai. Nuo 1999 m. kiekvieną birželį muziejus kviečia į kasmetę Viduramžių šventę Trakų pusiasalio pilies teritorijoje – kasmet ji sutraukia vis daugiau lankytojų ir šventės dalyvių. 2005 m. rugpjūtį salos pilyje pradėtos rengti Senųjų amatų dienos – jų metu atgimsta viduramžių gyvenimo scenos, amatai, muzika ir šokiai. Muziejaus darbuotojai, kultūros paveldo entuziastai, apsirengę savo siūtais viduramžių rūbais, įsirengę virtuvę, vaišina šventės svečius pagal senovinius receptus pagamintais valgiais ir gėrimais. Amatų meistrai kuria keramikos, metalo, juvelyrinius dirbinius, žolininkės moko pažinti gydomąsias žoleles ir vartijant jas atgauti jėgas ir išbandyti jaunystės eliksyrą. Bendradarbiaujant su nacionaliniu Operos ir baleto teatru Valstybės dieną skamba jau tradicine tampanti opera „Pilėnai“. == Ekspozicijos == * Trakų Salos pilies (Trakų istorijos, taikomosios dailės) * Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejus * Sakralinio meno ekspozicija * Medininkų pilies === Trakų Salos pilies (Trakų istorijos, taikomosios dailės) === Trakų Salos pilies centriniuose rūmuose nuo 1962 metų veikia Trakų istorijos muziejaus ekspozicija, kurioje atsispindi Trakų miesto, pilių ir Trakų žemės istorija. Trakų Salos pilies vakariniuose kazematuose nuo 1992 metų veikia 16 ekspozicijos salių, kuriose eksponuojami muziejaus taikomosios dailės rinkiniai: baldai, pypkės, spaudai, laikrodžiai, porceliano bei stiklo dirbiniai, medžioklės trofėjai. Dominikonų koplyčioje 2005 metais gegužę buvo atidaryta sakralinio meno ekspozicija. === Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejus === 1967 metais buvo įrengta Karaimų etnografinė paroda. 1997 metais ši ekspozicija atnaujinta. Pastaroji supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, pažinimo atspindys (Karaimų g. 22, Trakai). Karaimai - mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta. Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei. Lietuvoje karaimų kalba tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje. XIV a. pab. Vytautas, tęsdamas žemių užkariavimo politiką, pasiekė Krymo pusiasalį. Po pergalės mūšyje su Aukso orda jis atkėlė į Lietuvą 383 karaimų šeimas. Jos buvo apgyvendintos Trakuose, šiaurvakarinėje miesto dalyje. Vėliau karaimų gyvenvietės įsikūrė ir šiaurės Lietuvoje. Trakuose dalis karaimų ėjo pilių sargybą, kita dalis vertėsi žemdirbyste, prekyba ir amatais. Tuo metu Trakai buvo įvairiatautis miestas, kurio teritorija buvo padalinta pagal tautinius ir religinius bruožus. Svarbią reikšmę karaimams turėjo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. suteikta Magdeburgo teisė. Remiantis šia privilegija, karaimams vadovavo renkamas vaitas, pavaldus pačiam valdovui ar jo teismui. Nuo 1850 m. Lietuvos karaimai buvo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai. 1863 m. caro įsaku numatyta įsteigti vakarinėms Rusijos gubernijoms antrą dvasinę valdybą su atskiru dvasiniu vadovu. Tokia valdyba pradėjo veikti Trakuose 1869 m., vadovaujama hachano - dvasinio ir pasaulietinio vadovo - Boguslavo Kaplanovskio (1806-1898). Po pirmojo Pasaulinio karo Vilniaus ir Trakų karaimų atstovai, susirūpinę savo tautinėmis ir religinėmis problemomis, nusprendė konsoliduotis su Galičo ir Lucko bendruomenėmis.1927 metų rudenį Trakuose įvykęs pirmasis Lenkijos karaimų suvažiavimas dvasiniu vadovu išrinko Seraja Šapšalą (1873-1961), plačiai žinomą karaimų visuomenės veikėją, mokslininką orientalistą, tuo metu gyvenusį Stambule. Tapęs hachanu, įšventinimo iškilmės įvyko 1928 metais Vilniuje, S.Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti 1938 m. Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J.Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos mėn. 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus. Visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje ir kaip karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios. 1951 m. muziejus panaikintas, o eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Panaikinus karaimų muziejų, S.Šapšalas dirbo Lietuvos Mokslų akademijos istorijos institute. Mirė 1961 metais, palaidotas Vilniuje Liepkalnio karaimų kapinėse. 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S.Šapšalo sukaupta kolekcija. === Sakralinio meno ekspozicija === Sakralinio meno ekspozicija įrengta buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje (Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje). Čia eksponuojami liturginiai indai, drabužiai, altoriaus reikmenys, religinio siužeto dailės kūriniai. Koplyčios interjeras, labai nukentėjęs po vienuolyno uždarymo (1863 m.), baigtas restauruoti 2004 metais. Koplyčioje restauruoti sieniniai altoriai, langus puošia vitražai su šv. Dominyko ir šv. Jono Nepamuko figūromis. Po koplyčia restauruotas rūsys, kur eksponuojami liturginiai reikmenys. Koplyčioje jau seniai neaukojamos šv. Mišios, tačiau muziejaus dėka šiam kultūros ir istorijos paminklui sugrąžinta sakralinė dvasia. === [http://medininkaipilis.lt/lt <u>Medininkų pilies</u>] === Medininkų pilis 2004 m. perduota Trakų istorijos muziejui. 2010 m. pradėtas įgyvendinti Medininkų pilies pritaikymo turizmo reikmės projektas iš ES paramos fondo lėšų. 2012 m. Medininkų pilyje įgyvendinus pirmąjį atstatymo etapą, donžone įrengta muziejaus ekspozicija. Lankytojams ekspozicijoje pristatomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūro pilys, XIV – XVIII a. ginkluotė, eksponuojami archeologiniai radiniai, X-XX a. sidabro dirbiniai bei Prezidento A. M. Brazausko medžioklės trofėjų ir peilių kolekcija. == Eksponatai == Muziejuje sukaupta daugiau kaip 340 000 eksponatų: stiklo, porceliano, pypkių, spaudų, kartografijos, numizmatikos, raštijos, taikomosios dailės eksponatų kolekcijos. Unikalūs [[Karaimai\|karaimikos]] bei archeologijos eksponatų rinkiniai.

Trakų istorijos muziejus: Skirtumas tarp puslapio versijų