Undinė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Lietuvių legendose undinės dažnai būdavo vaizduojamos nuogos, kartais su baltais drabužiais, ilgais plaukais, su karūnomis ar gėlių vainikais. Jos gyveno jūroje, upėse, ežeruose, o naktį mėnesienoje, išplaukusios iš vandens, pievose žaisdavo, šokdavo ir labai gražiai dainuodavo. Jos buvo aršiausios jaunų, gražių vyrų priešės. Kai tik kurį gražuolė pamatydavo ant jūros kranto, stengdavosi dainomis ir kitais žavesiais pavilioti pas save. Vargas tam, kuris paklausydavo klastingų undinių vilionių. Iš pradžių jos būdavo labai meilios, myluodavo paviliotus vyrus, kol šie sutikdavo nusileisti į vandenų dugną, o ten savo glėbyje undinės juos pasmaugdavo.

 

 

'''Legenda'''. ''Neišbrendamose klampynėse gyveno undinė, tų liūnų valdovė. Nė vienas mirtingasis ten įėjęs, nelikdavo nenubaustas. Jei kas iš smalsumo peržengdavo uždraustą ribą ir pamatydavo stebuklingą valdovės veidą, tas amžinai turėdavęs klaidžioti po mišką, girdėti iš visų pusių pajuoką ir patyčias. Kartą undinės priviliojo jauną vaikiną, kuris dažnai eidavo prie jūros ir grožėdavosi ja. Jam taip bestovint, iš vandens pakilo merginų būrys ir jį apsupo. Vaikinas pasijuto krintantis į bedugnę ir ėmė šauktis pagalbos. Tuomet atsirado dievas [[Bangpūtys]] – jūros prižiūrėtojas ir pasakė vaikinui, kad šis atsidurs požemio pasaulyje, kur ras nepaprastus turtus. Vaikiną įsimylės ir piršis trys karalaitės, o jis turi pasirinkti jauniausiąją. Kai ves ir grįš į namus, tegul su ja negula galva prie galvos, o tik taip, kad vieno būtų kojos, kito galva ir tris dienas neturintis nė kiek užmigti. Pamokytas vaikinas laimingai grįžo į savo žemę''.