National Geographic (žurnalas): Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:1915NatGeog.jpg|thumb|Žurnalo viršelis 1915  m.]]

'''National„National Geographic MagazineGeographic“''' – -tarptautinis [[Žurnalas (spauda)|žurnalas]] apie [[Geografija|geografiją]], [[Gamta|gamtą]], [[Istorija|istoriją]] ir [[Mokslas|mokslą]]. Pradėtas leisti [[Jungtinės Amerikos Valstijos|Jungtinėse Amerikos Valstijose]] [[1888]] metais. Per metus išleidžiama 12 numerių. Leidėjas  – "Nacionalinė„Nacionalinė gegografijosgeografijos draugija"draugija“ ({{en|National Geographic Society}}). Žurnalas turi ir internetinę versiją.

1888  m. [[sausio 13]] d. [[Vašingtonas|Vašingtone]] (Kolumbijos apyg.) 33 visuomeniškai nusiteikę vyrai susitiko norėdami aptarti „protingo geografinių žinių dauginimo ir skleidimo draugijos steigimą“. Šie vyrai buvo geografai, tyrinėtojai, kariuomenės pareigūnai, teisininkai, meteorologai, kartografai, gamtininkai, bankininkai, švietėjai, biologai, inžinieriai ir išradėjai.

Centrinė šio sumanymo figūra buvo Gardineris Grinas Habardas (Gardiner Greene Hubbard), teisininkas ir filantropas, padėjęs savo žentui Aleksandrui Greihamui Belui (Alexander Graham Bell) įkurti pirmąją telefonų bendrovę. Vėliau ponas Habardas buvo išrinktas šios naujos draugijos prezidentu. Jo esminis visuotinės lygybės idealas  – dauginti ir skleisti tai, kas taps geografinėmis kiekvieno piliečio žiniomis (tiktai plačiąja prasme)  – buvo kertinis principas, lemiantis Nacionalinės geografijos draugijos politiką ateinančius šimtą metų.

Geografinėms žinioms skleisti draugija 1888  m. spalį išleido pirmąjį žurnalo numerį. Tai buvo plonas, labai techniškas leidinys, įrištas į terakotinės spalvos medžiaginį viršelį ir išdalytas 200 privilegijuotų narių. Pirmajame numeryje publikuotame meteorologinio pobūdžio straipsnyje „Didžioji pūga“ (Great Blizzard) buvo labai gyvybingai aprašyta audra.

Geologas V. Dž. Makdžis (W. J. McGee) protestavo, esą tai nėra tinkama paskaitoms, žurnalui nedera „daugybė iliustracijų ir nemoksliškų aprašymų“. Vis dėlto pirmieji spaudiniai buvo nepelnytai kritikuojami dėl neva baisaus moksliškumo, tinkamo geografinėms žinioms skiepyti tiems, kurie jau jų turėjo, ir atbaidyti visus kitus.

[[1891]]  m. balandį draugija išspausdino „Ekspedicijos į Šv. Elijo kalną pranešimų santrauką“ (Summary of Reports on the Mt. St. Elias Expedition), kuri, nors ir buvo iš dalies finansuojama JAV Geologinės topografijos tarnybos, buvo pirmoji draugijos „tyrinėjimų avantiūra“. Tai buvo pavyzdys tūkstančiams vėlesnių draugijos tyrinėjimų ir atradimų.

[[1896]]  m. sausį nereguliariai leistas žurnalas tapo mėnesiniu. Vadybininkų taryba pasiūlė žurnalą parduoti spaudos kioskuose po 25 JAV centus ir norėdama padidinti prastą apyvartą pradėjo jį reklamuoti.

[[1897]]  m. mirė G. G. Habardas, [[1898]]  m. sausį jo žentas A. G. Belas sutiko prezidentauti. Išradėjas skyrė daug savo genialaus intelekto ir energijos siekdamas žurnalą padaryti geresniu. Du jo svarbūs sprendimai visiškai pakeitė draugijos ateitį: pirma, jis liovėsi bandęs didinti apyvartą parduodant žurnalą spaudos kioskuose ir pasiūlė jį kiekvienam, norinčiam tapti draugijos nariu, tad taip traukė žmones, kurie tikėjo jo darbu ir norėjo prie to prisidėti. Užuot pirkę žurnalą, žmonės galėjo įsigyti narystę ir, kaip 1938  m. rašė Išbelis Rosas (Ishbel Ross), „su karaliais ir mokslininkais malonumu išsiunčiant ekspediciją į Peru arba tyrinėtoją į Pietų ašigalį galėjo dalytis valytojas, santechnikas ar vienišiausias švyturio prižiūrėtojas“.

Antras labai svarbus jo nutarimas buvo pasamdyti perspektyvų jaunuolį, kuris įpūstų žurnalui gyvybės ir skatintų narystę. Tai buvo Gilbertas H. Grosvenoras (Gilbert H. Grosveror), 23-ejų metų mokytojas. Jis sausų geografinių faktų leidinį naujoviškai pakeitė į gyvybe trykštantį, tiesą apie pasaulį skleidžiantį žurnalą ir drauge paliko gilų pėdsaką Amerikos žurnalistikoje. Per metus G. H. Grosvenoras narių skaičių draugijoje padidino dukart, nuo 1000 iki 2000, ir pradėjo leisti visiems įdomius straipsnius.

Nusprendęs [[1905]]  m. sausio numeryje 11 puslapių paskirti paslaptingojo Lhasos miesto Tibete nuotraukoms jaunasis redaktorius žengė reikšmingiausius žingsnius leidinio istorijoje. Toks pristatymas vien nuotraukomis tais laikais buvo drąsus poelgis, tad G. H. Grosvenoras turėjo dėl ko nerimauti dėl visuomenės reakcijos, bet, kaip jis pats prisiminė, „draugijos nariai sveikindavo mane sutikę gatvėje“. Redaktorius tikėjosi iš savo rašytojų gyvo ir pavergiančio stiliaus, aiškaus ir paprasto teksto, kad skaitytojas galėtų mintyse susidaryti vaizdinius.

G. H. Grosvenoro duoklė Nacionalinės geografijos draugijai ir jos žurnalui neišmatuojama. [[1954]]  m. jis atsistatydino, nes pradėjo eiti Nacionainės geografijos draugijos Tarybos direktoriaus pareigas. Jo sūnus Melvilis Belas (Melville Bell) Grosvenoras perėmė redaktoriaus vairą ir per 10 metų narių padaugėjo nuo 2 175 000 iki 5 500 000.

Spalvotų nuotraukų (pirmasis komercinis technologijos procesas buvo brolių Liumjerų (Lumière) patentuotas spalvotosios fotografijos būdas Autochrome Lumière, kuris buvo pritaikytas fotografuojant Frankliną Praisą Knotą (Price Knott), ūkininką iš Tuniso; nuotraukos žurnale publikuotos 1916  m. rugsėjį) atsiradimas ir išdėstymas padėjo „National Geographic“ fotožurnalistikos pamatus. Žurnalas pirmasis išspausdino naktį fotografuotų gyvūnų ir po vandeniu darytų nuotraukų. 1926  m. etatinis Nacionalinės geografijos draugijos fotografas Čarlzas Martinas (Charles Martin) ir mokslininkas V. H. Longlis (W. H. Longley) padarė pirmąsias natūralių spalvų povandenines nuotraukas. Žurnale buvo daug spalvotų nuotraukų (vasarį išleistas pirmasis spalvoto žurnalo numeris), negana to, jis yra ir pirmasis, kurio tituliniame puslapyje atsirado holograma.

Nuo [[1959]]  m. žurnalas leidžiamas spalvotais viršeliais.

[[Kategorija:ŽurnalaiJAV žurnalai]]