|
Šopenas priskiriamas prie [[romantizmas|romantizmo]] ir XIX a. [[klasicizmas|klasicizmo]] epochų muzikų.
LENKAS JEBANUTAS SUKA KURWARWAORWAOIAWIWRIWAIWAHIWAWIROAHAWIORHIROWAIOAWRIOAWIORWOIAHRIOWIOAWRIOHAWRhWARHIOAWHRIOWAHRIOWAHIORAWHRAIWOHARWIARIWPHA(W)RHRWHWRA}AWHITH(AWHTA)WHAWT|)HWIAHWA}THWP
== Biografija ==
AWHT})(AWHTAW}THAW}HTAW}T
Šopenas gimė centrinėje Lenkijos dalyje, ''[[Żelazowa Wola]]'' kaimelyje, netoli Sochačevo (''Sochaczew''), Masovijos rajone, kuri buvo dalis Varšuvos kunigaikštystės. Tėvas Mikolajus Šopenas (''Mikołaj (Nicolas) Chopin''), prancūzas, turėjęs lenkiškos kilmės protėvių, pasirinko Prancūziją savo tėvyne, kai čia atvyko [[1787]]-ais metais ir vedė lenkę ''Tekla Justina Krzyzanowska''.
Šopenas gimė [[kovo 1]] d., 1810 metais ir visada švęsdavo gimtadienį šią dieną. Krikšto liudijime įrašyta [[vasario 22]] d., bet manoma, kad tai galėjo būti kunigo klaida, nes liudijimas išduotas [[balandžio 23]] d., beveik aštuonios savaitės po gimimo.
=== Formavimosi metai ===
1810 m. gruodį šeima persikraustė į [[Varšuva|Varšuvą]]. Dar vaikystėje Šopeno muzikinis talentas buvo akivaizdus, ir Varšuvoje jis įgijo „antrojo Mocarto“ vardą. Vos septynerių sulaukęs, jis jau buvo dviejų [[polonezas|polonezų]] autorius (G minoras ir B-flat mažoras), kuriuos pristatė graviravimo dirbtuvėje pas tėvą Cibulskį (''Cybulski'') – Vargonininkų mokyklos direktorių ir vieną iš muzikos platintojų Lenkijoje. Šopeno talentas buvo aprašomas Varšuvos laikraščiuose, ir „mažasis Šopenas“ tapo laukiamu svečiu sostinės aristokratų pobūviuose. Taip pat jis rengė ir labdaringus koncertus. Kartą, vieno koncerto metu, mažojo Šopeno paklausė, kaip jis mano, kas labiausiai patiko publikai. Septynmetis atsakė: „Mano marškinių apykaklė“.
Aštuonerių metų jis sugrojo savo pirmąjį koncertą fortepijonui. Nuo [[1816]]-ųjų iki [[1822]]-ųjų metų profesionalaus grojimo fortepijonu Šopeną mokė smuikininkas Voičechas Zivnis (Wojciech Zywny gimęs [[1756]] m., Bohemijoje). Mokinys apie Zivnį visada atsiliepdavo labai pagarbiai, nors pats greitai pranoko mokytojo talentus.
Tolesnį Šopeno ugdymą prižiūrėjo Vilhelmas Viurfelis (''Wilhelm Würfel'', gimęs [[1791]] m., Bohemijoje). Šis garsus pianistas, Varšuvos konservatorijos profesorius, davė Šopenui nors ir nereguliarias, bet labai naudingas [[vargonai|vargonų]] ir fortepijono pamokas. Nuo [[1823]]-ųjų iki [[1826]]-ųjų metų, Šopenas lankė Varšuvos Licėjų, kur jo tėvas buvo profesorius. 1826-ųjų rudenį Varšuvos Konservatorijoje Šopenas pradėjo mokytis muzikos teorijos, kompozicijos su kompozitoriumi Jozefu Elsneriu (Józef Elsber, gimė [[1769]] m., Silezijoje). Su savo mokytoju Šopenas jau buvo pažįstamas nuo 1822-ųjų metų, kai iki 1823 metų Elsneris jam davė pagrindus.
1829-ais metais Varšuvoje Šopenas išgirdo [[Nikolo Paganinis|Nikolo Paganinio]] (Niccolò Paganini) grojimą ir susipažino su vokiečių pianistu ir kompozitoriumi Johanu Humeliu (Johann Nepomuk Hummel). Tais pačiais metais Šopenas sutiko ir savo pirmąją meilę – dainavimo specialybės studentę Konstancą Gladkovską (Konstancja Gładkowska). Ir ji įkvėpė Šopeną kurti melodingas kompozicijas. Tais pačiais metais Šopenas pirmą kartą apsilankė [[Viena|Vienoje]], kur atliko du koncertus fortepijonui ir sulaukė prieštaringų vertinimų – nuo pagyrimų iki kritikos dėl stipraus skambesio, kurio Šopenas neišgavo grodamas.
Gruodį Varšuvoje, Prekeivių klube, jis pristatė savo kūrinį Piano Koncerto F minoru .
1830 m. [[kovo 17]] d. Nacionaliniame teatre pirmąkart atliko kitą koncertą fortepijonui E minoru.
1830 m. dar kartą aplankė Vieną, ten sugrojo savo du koncertus fortepijonui.
Vienoje sužinojęs apie Lapkričio Sukilimą, Šopenas nusprendė nebegrįžti į Lenkiją, taip tapdamas vienu iš pabėgėlių Didžiojoje Lenkų Emigracijoje. Kelis mėnesius pabuvęs Vienoje, vėliau [[Miunchenas|Miunchene]] ir [[Štutgartas|Štutgarte]] (ten sužinojo, kad [[Rusija|Rusijos]] armija okupavo Lenkiją), spalio pradžioje atvyko į Paryžių. Jau buvo sukūręs pagrindines savo kompozicijas, kartu su dviem koncertais fortepijonui ir keletą iš Etiudų Op. 10.
=== Karjera Paryžiuje ===
Paryžiuje Šopenas susipažino su garsiais to meto pianistais Fridrichu Kalkbreneriu (Friedrich Kalkbrenner), Ferdinandu Hileriu (Ferdinand Hiller) ir [[Ferencas Listas|Ferencu Listu]] (Franz Liszt), susidraugavo su Hektoru Berliozu (Hector Berlioz), [[Feliksas Mendelsonas|Feliksu Mendelsonu]] (Felix Mendelssohn), Čarlsu Valentinu Alkanu (Charles-Valentin Alkan), ir Vinčencu Beliniu ([[Vincenzo Bellini]]) – šalia jo Šopenas buvo palaidotas Père Lachaise kapinaitėse. Šopeną mėgo jo bendraamžiai kompozitoriai, tarp jų ir Robertas [[Robertas Šumanas|Šumanas]] (Robert Schumann), pristatęs antrojo [[opusas|opuso]] variacijas žodžiais: „Nusiimkit skrybėles, ponai! Genijus“.
Iš Paryžiaus Šopenas keliaudavo, rengdamas įvairius turus ir koncertus. 1834-ais, su Hileriu, jis aplankė Reino muzikos festivalį Achene, kurį organizavo Ferdinandas Riesas (Ferdinand Ries). Čia Šopenas ir Hileris susitiko Mendelsoną, ir visi trys aplankė Diuseldorfą, Koblencą ir Kelną, kur kartu grojo koncertuose.
Šopenas dalyvavo keliuose koncertuose gyvendamas Paryžiuje. Koncertų programose jautėsi Paryžiaus artistų gyvenimo prašmatnumas. 1833 m. [[kovo 23]] d. Šopenas, Listas ir Hileris sugrojo solo partijomis [[Johanas Sebastianas Bachas|Johano Sebastiano Bacho]] koncertą trims [[arfa|arfos]] stygoms, o koncertą 1838 m. [[kovo 3]] d. Šopenas, Čarlzas Alkanas, Alkano mokytojas Pjeras Jozefas Cimermanas (Pierre Joseph Zimmerman) ir Šopeno mokinys Adolfas Gutmanas (Adolphe Gutman) sugrojo Bethoveno septintąją [[simfonija|simfoniją]] aštuoniomis rankomis (Alkano aranžuotė).
[[1835]] m. Šopenas aplankė savo šeimą [[Karlsbadas|Karlsbade]], iš ten tėvus palydėjo į [[Dečynas|Dečyną]], o pats iškeliavo į [[Varšuva|Varšuvą]]. Į [[Paryžius|Paryžių]] grįžo per [[Dresdenas|Dresdeną]] ir [[Leipcigas|Leipcigą]], kur sutiko Mendelsoną, Šumaną ir Klarą Vik (Clara Wieck). Deja, sugrįžtant jį ištiko kosulio priepuoliai, tokie stiprūs, kad keletas Lenkijos laikraščių paskelbė Šopeną mirusiu.
[[1836]] m. Šopenas susižadėjo su septyniolikmete lenke Marija Vodzinska (Maria Wodzinska), jos motina norėjo, kad sužadėtuvės būtų slaptos. Po metų Marijos tėvai sužadėtuves nutraukė.
=== Šopenas ir Žorž Sand ===
[[1836]] metais, grafienės Marie d‘Agoult, bičiulio Listo žmonos, surengtame vakarėlyje Šopenas sutiko Amadine-Aurore-Lucile Dupin, geriau žinomą slapyvardžiu [[George Sand]]. Prancūzų romantizmo epochos rašytoja, pagarsėjusi nesuskaičiuojamais meilės nuotykiais su tokiomis iškiliomis asmenybėmis kaip Prosper Merimée, Alfred de Musset (1833-34), Alexandre Manceau (1849-65) ir kitais.
Iš pradžių kompozitorius nemanė, kad ji graži. „Ji turi kažką atstumiančio“,- sakė Šopenas savo šeimai. Bet savo laiške draugui grafui Voičekui (Wojciech) Grzymala Sand negalėjo apsispręsti ar leisti Šopenui vesti Mariją Vodzinską ar nutraukti dabartinį meilės romaną ir pradėti draugauti su Šopenu. Sand žavėjosi Šopenu, jautė jam gilius jausmus ir nedavė ramybės, kol neužsimezgė rimti santykiai.
Verta paminėti, kad jų bendro gyvenimo metais (1838–1839) Maljorkoje siautė žiema, o ten jie ieškojo, kur galėtų apsistoti ir baigė paieškas gražiame, bet niūriame ir šaltame Valldemossa [[vienuolynas|vienuolyne]]. Šopenui iškilo problema, kaip pargabenti Pleyel fortepijoną. Jis buvo atvežtas iš Paryžiaus po ilgų atidėliojimų, kai ispanų muitininkai pareikalavo didelio importo mokesčio. Savo fortepijonu Šopenas naudojosi mažiau nei tris savaites, likusį laiką turėjo groti išklerusiu nuomotu fortepijonu, kad užbaigtų Preliudus (Op. 28).
Per žiemą, blogas oras taip pakenkė Šopeno sveikatai ir apsunkino jo chronišką plaučių ligą, kad, norėdamas išgyventi, jis su Žorž turėjo grįžti iš pradžių į [[Ispanija|Ispaniją]], kur jie nuvyko į [[Barselona|Barseloną]], ir po to į Marselį, kur jie apsistojo keliems mėnesiams, kol Šopenas pasveiks. Nors sveikata pagerėjo, pianistas taip visiškai ir neatsigavo po šio priepuolio. Jis skundėsi Maljorkos gydytojų silpna kompetencija: “Pirma, aš merdėjau, antra, paskutinį kartą įkvėpiau ir trečia, aš vos nemiriau“.
Nuo 1839 iki 1843 m. Šopenas vasaras leido Žorž dvare, Nohante. Ramios, bet produktyvios dienos, kai Šopenas parašė daug kūrinių. Grįžęs 1839 m. į Paryžių sutiko kompozitorių ir pianistą Igną Mošelesą(Ignaz Moscheles).
1845-ais metais Žorž ir Šopeno bendravime iškilo problemų, tuo pačiu ir Šopeno sveikatai. 1846-ais jų santykius apkartino šeimos problemos; tais pačiais metais pasirodė Žorž romanas ''Lucrezia Florinani'', kuriame nepalankiai atsiliepiama apie Šopeną. Pasakojimas apie turtingą aktorę ir silpnos sveikatos princą, kuriais interpretuojami pagrindiniai Sand ir Šopeno charakteriai. Šeimos problemos galutinai pribaigė jų santykius 1847-ais.
=== Mirtis ir laidotuvės ===
1848 m. Šopenas surengė paskutinį koncertą Paryžiuje, aplankė [[Anglija|Angliją]] ir [[Škotija|Škotiją]] su mokine ir prižiūrėtoja Džeine Stirling (Jane Stirling). Lapkritį Londone buvo suplanuoti dar keli koncertai, bet Šopenas jau rimtai sirgo. Grįžęs į Paryžių 1849 m. jis nebegalėjo nei mokyti kitų, nei groti. Sesuo Liudvika (Ludwika) prižiūrėjo jį jo namuose Place Vendôme. Šopenas mirė [[spalio 17]] d. paryčiais. Vėliau ryte padaryta pomirtinė kaukė ir Šopeno rankų liejinys.
Šopenas prašė, kad per jo laidotuves skambėtų [[Mocartas|Mocarto]] ''[[Requiem]]''. Laidotuvės vyko ''Madeleine'' bažnyčioje, mirusysis pagerbtas trijų tūkstančių žmonių akivaizdoje. Requiem pagrindinės dalys atliekamos moterišku vokalu, bet Madeleine bažnyčioje niekada nebuvo moterų chorisčių. Laidotuves atidėjo beveik dviem savaitėms, kol bažnyčia pagaliau surado dainininkes ir galėjo išpildyti paskutinį Šopeno norą. Atliekant kūrinį buvo ir vienas bosas Luigi Lablache, kuris tą patį dainavo ir per Bethoveno, ir per Bellinio laidotuves.
Nors Šopenas palaidotas Paryžiaus Père Lachaise kapinėse, jo širdis paties prašymu, buvo išimta, įdėta į urną ir išsiųsta į Varšuvą, kur ją įtvirtino Švento Kryžiaus bažnyčios kolonoje. Père Lachaise rajonas pritraukia begales lankytojų. Jis puošiamas gėlių girliandomis netgi žiemą.
== Muzika ==
| 