|
== Biografija ==
=== Ankstyvieji metai ===
Vinčencas Belinis gimė 1801 m. lapkričio 3 d. [[Katanija|Katanijos]] mieste, Sicilijoje. Jo senelis Vincenzo Tobia Bellini buvo kompozitoriumi, kaip ir tėvas Rosario Bellini. SenelisSenelį vargonininku ir kompozitoriumi samdė princas Biscari.<ref>John Rosselli. „The Life of Bellini“. Cambridge University Press, − 1996. p. 17</ref> Anot istorijų, Vinčencas buvo muzikos [[vunderkindas|vunderkindu]] nuo mažumės: 2 metų būdamas jau galėjo sudainuoti ariją, 3 metų − diriguoti. Šie pasakojimai tikriausiai yra vėlesni romantizuotiromantiški prasimanymai, bet vaiko talentas nekėlė abejonių. Prie kitų prasimanymų priskiriamas pasakojimas, kad, kai Belinio motina Agata Ferlito jį gimdė (Vinčencas buvo pirmasis šeimos vaikas), stebuklingai suskambo visi Katanijos bažnyčių varpai.<ref>John Rosselli. „The Life of Bellini“. Cambridge University Press, − 1996. p. 14</ref> Jis tikriausiai jau grojo pianinu ir kūrė pirmąsias melodijas būdamas šešerių. Atliko pirmąkartPirmąkart viešai aliko kūrinį bažnyčioje būdamas šešerių ar septynerių metų amžiaus. Kadangi šeimai po to gimė dar trys sūnūs ir trys dukterys (viso buvo 11 vaikų) dėl sunkossunkios finansinės padėties Vinčencas gyveno ir mokėsi pas senelį.<ref>John Rosselli. „The Life of Bellini“. Cambridge University Press, − 1996. p. 18</ref> 1808 m. datuojamas jo pirmas kūrinys, sakralinės muzikos „Gallus Cantavit“.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 1</ref> Jau būdamas paaugliu Vinčencas Belinis savo sugebėjimais pradėjo garsėti Katanijoje. 1819 m. miestas jam skyrė stipendiją 4 metų laikotarpiui, kad jis galėtų studijuoti [[Neapolis|Neapolio]] karališkojoje muzikos kolegijoje (''Real Collegio di Musica'', kitaip − San Sebastiano konservatorija).<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 2</ref> Neapolyje Belinis prašymu buvo greit perkeltas iš pradedančiųjų klasių į aukštesnes, greit pasiekė mokytojų pripažinimo. Nemalonumų Belinis susilaukė, kai paaiškėjo, kad su draugu Francesco Florimo jis parėmė revoliucionierius [[karbonarai|karbonarus]], kurie 1820 m. surengė revoliuciją Abiejų Sicilijų karalystėje.
AkademijojeKonservatorijoje mokslai buvo konservatyvūs. Joje [[Paizielas|Paizielo]] ir [[Domenico Cimarosa|Čimarozos]] muzikai buvo atiduodama pirmenybė prieš tuo metu visoje Europoje pripažintą [[Džoakinas Rosinis|Rosinio]].<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. XI</ref> Pirmosiomis Belinio kompozicijomis buvo religiniai kūriniai. 1822 m. Belinis Neapolyje susitiko [[Gaetano Donizetti]] ir išgirdo jo operą. „La zingara“.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p 2</ref> 1825 m. konservatorijos baigimo proga Belinis parašė sėkmingą operą „Adelsonas ir Salvinis“ (''Adelson e Salvini''), kurią atliko bendramoksliai studentai. Pirmosios operos sėkmė lėmė, kad Belinis gavo užsakymą sukurti operą Neapolio ''San Carlo'' teatrui. Opera buvo pastatyta 1826 m. ir sulaukė teigiamos reakcijos. Jos pirmasis pavadinimas „Bjanka ir Fernandas“ buvo pakeistas į „Bjanka ir Džernandas“ dėl to, kad operos veikėjo vardas atsitiktinai sutapo su tik mirusio karaliaus [[Ferdinandas I (Abiejų Sicilijų karalystė)|Ferdinando I]], o pastatymas buvo karališkojo renginio proga. 1827 m. pavasarį Belinis paliko Neapolį ir pagal sutartį su impresarijumi Domenico Barbaia dėl operos išvyko dirbti į Milano ''[[La Scala]]'' teatrą.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 3</ref> Panašu, kad išvykdamas Belinis bandė vesti Maddalena Fumaroli, bet tam pasipriešino jos tėvai. Su jaunystės draugu Francesco Florimo Vinčencas Belinis susirašinėjo visą likusį savo gyvenimą.
=== Triumfas Milane ===
|
