Vincenzo Bellini: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Submixster (aptarimas | indėlis)
Edit + ref
Submixster (aptarimas | indėlis)
Eilutė 58:
1829 m, buvo pastatyta opera „Zaira“ (pagal [[Volteras|Volterą]]), specialiai užsakyta [[Parma|Parmos]] ''Nuovo Teatro Ducale'' atidarymo proga. [[Opera]] buvo priimta nuosaikiai. Belinis turėjo daug problemų dėl šio užsakymo, nes temos parinkimas buvo sukėlęs daug ginčų. 1830 m. Belinis lankėsi [[Venecija|Venecijoje]] savo operos „Piratai“ pastatymo proga ir buvo paprašytas ''La Fenice'' teatro pateikti greitai operą vienam neišsipildžiusiam pastatymui. Per mėnesį, pasinaudodamas iš anksčiau parašytu Felice Romani libretu, Belinis sukūrė operą „Kapulečiai ir Montekiai“ (''I Capuleti ed i Montecchi'', pagrindiniame vaidmenyje [[Giuditta Grisi]]) pagal Šekspyro dramą [[Romeo ir Džuljeta]]. Grįžęs į Milaną Belinis susirgo. Tikriausiai tai buvo pirminė [[dizenterija|dizenterijos]] infekcija, dėl kurios Belinis vėliau mirė.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 4</ref> 1831 m. kompozitorius kūrė operą ''Carcano'' teatrui Milane. Siužetas iš pradžių buvo paremtas [[Viktoras Hugo|Viktoro Hugo]] kūriniu „Ernani“, bet dėl nežinomų priežasčių buvo apleistas ir sukurta kita opera, pavadinta „[[Somnambula]]“ (''La sonnambula''). 1831 m. pastatymas su [[Giuditta Pasta]] pagrindiniame vaidmenyje buvo Belinio triumfu. Tų pačių metų gruodį debiutavo tragiškos herojės opera „[[Norma (opera)|Norma]]“, kurios pagarsėjusią ariją „''Casta Diva''“ esą Belinis specialiai parašė [[Giuditta Pasta]], viešėdamas šios namuose. Operos arijos specialiai buvo parašytos konsultuojantis su soliste, nes tai buvo Giuditta Pasta debiutas ''[[La Scala]]'' teatre.<ref>David R. B. Kimbell. „Vincenzo Bellini: Norma.“ Cambridge University Press, − 1998. p. 10</ref> Iš pradžių Belinis pastatymą laiške pavadino ''fiasco''. bet tikriausiai tai buvo tik pirminė kompozitoriaus reakcija.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 4</ref> „Norma“ greit buvo atliekama garsiausiuose Europos teatruose.
 
=== Paskutiniai metai ===
[[Giuditta Pasta]] atliko pagrindinį vaidmenį sekančioje Belinio operoje, pastatytoje Venecijoje, „[[Beatričė di Tenda]]“ (''Beatrice di Tenda''), kuri publikos buvo sutikta nuosaikiai, nepalankiai. Jos rašymo metu kilo konfliktų dėl uždelsto libreto. Impresarijus Alessandro Lanari buvo pasiuntęs policiją pas [[Felice Romani]]. Libretistas savo ruožtu kaltino Belinį, kurio talentui esą sutrukdė „trys Džuditos“: solistės Giuditta Pasta, [[Giuditta Grisi]] ir meilužė Giuditta Turina.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 6</ref> Kompozitoriaus bendradarbiavimas su Felice Romani nutrūko, nors yra minima, kad kūrėjai buvo lygtai susitaikę dirbti vėl, bet tam sutrukdė ankstyva Belinio mirtis. 1833 m. Belinio santykiai su Giuditta Turina pablogėjo, jos vyrui pakliuvo kompromituojantys Belinio laiškai ir laišku Vinčencas nutraukė santykius su ja. Belinis tuo metu daug keliavo: pabuvojo gimtojoje Sicilijoje, Londone ir Paryžiuje. Paryžiuje jis gavo užsakymą Italų teatre paskutinei savo operai „[[Puritonai (opera)|Puritonai]]“ (''I puritani'', pagrindiniame vaidmenyje [[Giulia Grisi]]). Italų teatro direktoriumi tuo metu buvo [[Džoakinas Rosinis]]. Abu kompozitoriai susidraugavo, nors Rosinis neslėpė kritiško požiūrio į lengvabūdišką Belinio rašymą. Tuo metu Belinis bandė vesti. Iš pradžių piršosi [[Giuditta Pasta]] draugei Anglijoje, po to − jos dukrai Clelia. Abu bandymai buvo nesėkmingi. 1835 m. „Puritonų“ pastatymas tapo sensacija Paryžiuje. Belinis buvo pakviestas pas karalių Lui Pilypą ir karalienę Mariją Amaliją. Kompozitorius buvo apdovanotas Garbės Legiono ordinu. 1835 m. rugsėjį Belinio sveikata sparčiai pradėjo blogėti ir jis mirė rugsėjo 23 d. Paryžiaus priemiestyje [[Piuto]]. Skrodimo metu patvirtinta mirties priežastis: [[dizenterija]], apsunkinta pūlinio kepenyse.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 7</ref> Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas Paryžiuje [[Per Lašezo kapinės]]e, po to jo palaikai 1876 m. buvo perkelti į [[Katanija|Kataniją]], miesto katedrą.
[[Giuditta Pasta]] atliko pagrindinį vaidmenį sekančioje Belinio operoje, pastatytoje Venecijoje, „[[Beatričė di Tenda]]“ (''Beatrice di Tenda''), kuri publikos buvo sutikta nuosaikiai, nepalankiai. Jos rašymo metu kilo konfliktų dėl uždelsto libreto. Impresarijus Alessandro Lanari buvo pasiuntęs policiją pas [[Felice Romani]]. Libretistas savo ruožtu kaltino Belinį, kurio talentui esą sutrukdė „trys Džuditos“: solistės Giuditta Pasta, [[Giuditta Grisi]] ir meilužė Giuditta Turina.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 6</ref> Kompozitoriaus bendradarbiavimas su Felice Romani nutrūko, nors yra minima, kad kūrėjai buvo lygtai susitaikę dirbti vėl, bet tam sutrukdė ankstyva Belinio mirtis.
 
[[Giuditta Pasta]] atliko pagrindinį vaidmenį sekančioje Belinio operoje, pastatytoje Venecijoje, „[[Beatričė di Tenda]]“ (''Beatrice di Tenda''), kuri publikos buvo sutikta nuosaikiai, nepalankiai. Jos rašymo metu kilo konfliktų dėl uždelsto libreto. Impresarijus Alessandro Lanari buvo pasiuntęs policiją pas [[Felice Romani]]. Libretistas savo ruožtu kaltino Belinį, kurio talentui esą sutrukdė „trys Džuditos“: solistės Giuditta Pasta, [[Giuditta Grisi]] ir meilužė Giuditta Turina.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 6</ref> Kompozitoriaus bendradarbiavimas su Felice Romani nutrūko, nors yra minima, kad kūrėjai buvo lygtai susitaikę dirbti vėl, bet tam sutrukdė ankstyva Belinio mirtis. 1833 m. Belinio santykiai su Giuditta Turina pablogėjo, jos vyrui pakliuvo kompromituojantys Belinio laiškai ir laišku Vinčencas nutraukė santykius su ja. Belinis tuo metu daug keliavo: pabuvojo gimtojoje Sicilijoje, Londone ir Paryžiuje. Paryžiuje jis gavo užsakymą Italų teatre paskutinei savo operai „[[Puritonai (opera)|Puritonai]]“ (''I puritani'', pagrindiniame vaidmenyje [[Giulia Grisi]]). Italų teatro direktoriumi tuo metu buvo [[Džoakinas Rosinis]]. Abu kompozitoriai susidraugavo, nors Rosinis neslėpė kritiško požiūrio į lengvabūdišką Belinio rašymą. Tuo metu Belinis bandė vesti. Iš pradžių piršosi [[Giuditta Pasta]] draugei Anglijoje, po to − jos dukrai Clelia. Abu bandymai buvo nesėkmingi. 1835 m. „Puritonų“ pastatymas tapo sensacija Paryžiuje. Belinis buvo pakviestas pas karalių Lui Pilypą ir karalienę Mariją Amaliją. Kompozitorius buvo apdovanotas Garbės Legiono ordinu. 1835 m. rugsėjį Belinio sveikata sparčiai pradėjo blogėti ir jis mirė rugsėjo 23 d. Paryžiaus priemiestyje [[Piuto]]. Skrodimo metu patvirtinta mirties priežastis: [[dizenterija]], apsunkinta pūlinio kepenyse.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 7</ref> Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas Paryžiuje [[Per Lašezo kapinės]]e, po to jo palaikai 1876 m. buvo perkelti į [[Katanija|Kataniją]], miesto katedrą.
 
1835 m. rugsėjį Belinio sveikata sparčiai pradėjo blogėti ir jis mirė rugsėjo 23 d. Paryžiaus priemiestyje [[Piuto]]. Skrodimo metu patvirtinta mirties priežastis: [[dizenterija]], apsunkinta pūlinio kepenyse.<ref>Stephen Ace Willier. „Vincenzo Bellini: A Guide to Research“. Psychology Press, − 2002. p. 7</ref> Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas Paryžiuje [[Per Lašezo kapinės]]e, po to jo palaikai 1876 m. buvo perkelti į [[Katanija|Kataniją]], miesto katedrą.
 
== Operos ==