Giovanni Battista Pergolesi: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Džovanis Batista Pergolezis''' (it. ''Giovanni Battista Pergolesi'', 1710 m. sausio 4 − 1736 m. kovo 16 d. ?) – [[Italija|italų]] vėlyvojo baroko [[kompozitorius]]. Operų kūrėjas. Žymiausiu jo kūriniu įvardijama religinė kantata „Stabat mater“ C minore. JamViena priskiriamaspopuliariausių pirmosiosjo komiškoskūrinių yra opera operos „Tarnaitė − ponia“ (''La serva padrona'') parašymas– komiškos operos (''opera buffa'') pavyzdys.

Džovanis Batista Pergolezis gimė 1710 m. sausio 4 d. [[Džezis|Džezyje]], Umbrijoje. Gyvenimo metu jis buvo vadinamas pravarde pagal gimtojo miesto pavadinimą ir pagal giminės Draghi pavardę. Pravardė Pergolezis kilusi nuo miesto [[Pergola|Pergolos]], kuriame giminė gyveno pakol persikėlė į Džezį. Būsimo kompozitoriaus tėvas Francesco Andrea Draghi-Pergolesi prižiūrėjo kilmingųjų savininkų žemes Džezio apylinkėse. Mama – Anna Vittoria Giorgi. Pergolezis nuo pat vaikystės buvo labai silpnos sveikatos. Jis turėjo du brolius ir seserį, kurie visi mirė būdami dar mažais vaikais. Pergolezio ankstyvųjų mokslų aplinkybės menkai žinomos. Tikriausiai jis mokinosi pas Džezio kapelmeisterį Francesco Santi, smuiko − pas Francesco Mondini.<ref>[http://www.oxfordmusiconline.com/subscriber/article/grove/music/21325 Oxford Music Online]</ref> Su markizo Cardolo Maria Pianetti parama išvyko mokytis į [[Neapolis|Neapolio]] ''Poveri di Gesù Cristo'' konservatoriją. Kada tai tiksliai įvyko – nežinoma. Pergoleziui turėjo būti tuo metu iki 15 m. Konservatorijoje jis mokėsi pas Gaetano Greco, Leonardo Vinci ir Francesco Durante. Už mokslus mokėti nereikėjo, nes jis dainavo konservatorijos berniukų chore, vėliau [[smuikas|smuikavo]].

Pirmoji Pergolezio religinėoratorija opera(''dramma sacro'') „Šv. Giuljelmo atsivertimas ir mirtis“ (''La conversione e morte di San Guglielmo'') pristatyta 1731 m. pavasarį Šv. Angelo didžiajame (''Sant’Agnello Maggiore'') vienuolyne. OperaOratorija tikriausiai buvo sėkminga, nes žinoma, kad ji buvo atliekama dar po Pergolezio mirties. Iškart po premjeros Pergolezis vasarą baigė mokslus konservatorijoje. Pirmoji pasaulietinė opera „Salustia“ buvo pastatyta 1732 m. sausį. Ji buvo nesėkminga, tačiau jaunojo kompozitoriaus talentą pastebėjo princas Ferdinando Colonna Stigliano, kuris skyrė Pergoleziui kapelmeisterio postą savo kapeloje. Sekanti opera „Lo frate ‘nnamorato“, parašyta neapolietišku dialektu, buvo sėkminga. Pergolezis rašė muziką keletui festivalių Šv. Emidijaus garbei tuo metu, nes po 1731 ir 1732 m. žemės drebėjimų Neapolio miestas prašė šio šventojo pagalbos. Po žemės drebėjimų Neapolio teatrai buvo uždaryti. 1733 m. rugsėjį buvo pastatyta Pergolezio opera „Il prigionero superbo“ naujai atsivėrusiuose teatruose. Vienu garsiausių Pergolezio kūrinių tapo komiška opera, ''intermezzo'' tipo „La serva padrona“.

1734 m. vasarį Pergolezis buvo paskirtas Neapolio miesto kapelmeisteriu. Tačiau jau po mėnesio jo patronas Stiljano princas pasitraukė į Romą, nes miesto kontrolę iš austrų perėmė [[Ispanija]]. Pergolezis tikriausiai pasekė paskui rėmėją, nes žinoma, kad jo mišios buvo atliktos 1734 m. gegužės mėnesį Romos ''San Lorenzo in Lucina'' bažnyčioje. Šį mišių atlikimą rėmė Madalonio kunigaikštis, kurio kapelmeisteriu Pergolezis buvo paskirtas netrukus. 1734 m. birželį Pergolezis grįžo į Neapolį ir buvo paprašytas sukurti operą karaliaus [[Karolis III (Ispanija)|Karolio]] motinos gimimo dienos spalio 25 proga. Ši opera „Adrianas Sirijoje“ (''Adriano in Siria'') laikoma garsiausiaviena geriausių Pergolezio. Maždaug tuo metu ''San Bartolomeo'' teatro kuratoriaus laiške minima, kad Pergolezis nebepopuliarus tarp vietinės publikos. Greičiausiai dėl to Pergolezis patraukė į Romą. 1735 m. jis parašė operą „L’Olimpiade“ ''Tordinona'' teatrui Romoje. Tačiau jos atlikimas buvo toks prastas, kad, anot pasakojimų, kažkas iš žiūrovų pasirodymo metu paleido [[apelsinas|apelsiną]] ir pataikė Pergoleziui į galvą. 1735 m. vasarą Pergolezis rimtai susirgo, parašė sėkmingą komišką operą „Il Flaminio“ atlikimui Neapolyje. Šios operos librete minima, kad Pergolezis dirbo tuo metu vargonininku.

1736 m. [[liga]] Pergolezį privertė pasitraukti į pranciškonų kapucinų vienuolyną [[Pocuolis|Pocuolyje]] šalia Neapolio. Prieš išvykdamas jis padovanojo savo turtą tetai ir namų ūkvedei Cecilia Giorgi. Vienuolyne prieš pat savo mirtį Pergolezis parašė garsiausiais jo kūriniais įvardijamus religinius „Stabat mater“ ir „Salve regina“, kurie buvo skirti atlikti tame pat vienuolyne, kur buvo apsistojęs kompozitorius. Džovanis Batista Pergolezis mirė 1736 m. kovo 16 d. Pocuolyje (kitais teigimais – kovo 15 ar kovo 17). Palaidotas bendrame vargšų kape prie Pocuolio katedrojekatedros. Spėjama mirties priežastis – [[tuberkuliozė]]. KūrėjasMarkizas nebuvoDomenico vedęs,Corigliano vaikaidi nežinomi. Anot romantiškos istorijosRignano, kompozitoriuskuris buvotuo įsimylėjęsmetu kilmingųjųturėjo dukterį„Stabat Mariamater“ Spinellirankraštį, kuriaipasirūpino šeimaatminimo uždraudėlentelės užpatalpinimu jo tekėtikatedroje. MariaVėliau mirėlentelė 1735 m.perkelta dėlį „sudaužytoskatedroje širdies“.Pergoleziui Poskirtą Pergolezioatminimo mirties kompozitoriaus populiarumas staiga išaugo ir atsirado leidėjų, kurie, norėdami gauti papildomų pajamų, Pergolezio vardu išleisdavo anoniminius kūrinius, todėl egzistuoja daug abejonių nustatant tikrąjį Pergolezio kūrybinį palikimąkoplyčią.<ref>[http://www.oxfordmusiconline.com/subscriber/article/grove/music/21325 „StabatOxford mater“,Music kuriosOnline]</ref> rankraštis išlikęs, parašyta C minore, tikriausiai yra pats paskutinis kompozitoriaus kūrinys, labiausiai pripažintas ir vienas iš dažniausiai atliekamų baroko klasikinės muzikos kūrinių.