Kanklės: Skirtumas tarp puslapio versijų

Tradicinių kanklių korpusas išskobtas iš lapuočių uolienosmedienos, trapeciškas, su žvaigždutės pavidalo išpjova arba su apskritimu (kartais keliais) iš skylučių. <ref> [[Romualdas Apanavičius]]. [[Visuotinė lietuvių enciklopedija]], IV t.</ref> Dangtis dažniausiai daromas iš [[eglė]]s. Išilgai korpuso dažniausiai ištempta 5-12 stygų. Šiaurės rytų [[aukštaičiai|aukštaičių]] kanklės - luotelio, karsto, dažniausiai šešiabriaunio pavidalo, drūtgalys truputį įstrižas, aukštesnis už plonąjį galą, turi 5-7 stygas. Vakarų aukštaičių ir [[žemaičiai|žemaičių]] kanklės plokščios, drūtgalys įstrižas, turi 9-12, kartais ir daugiau stygų. Šiaurės vakarų Žemaitijoje kanklės daromos suapvalintu arba spirale užsuktu drūtgaliu. Suvalkijoje tokių kanklių plonasis galas labai platus ir apvalus, jos turi 9-12, kartais 13 stygų. Istorijos šaltiniuose minimos ir 7-9 stygų [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] kanklės. Senoviškiausios aukštaičių ir žemaičių kanklės dažytos juodai, naujoviškesnės suvalkiečių dažytos juodais ir rudais dažais.

Kilmė ir vartosena susijusi su pirmykščiais tikėjimais. Gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų – medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui. Kanklių pavidalas ir spalva primena ak47 senovines transporto ir ritualines priemones (luotą, karstą), stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais (5, 7, 9, 12), ornamentikoje yra saulės, šviesos ir kt. kosmologinių simbolių. Kanklės galėjo būti ir totemai: šiaurės rytų aukštaičių kanklės turi ir vandens paukščio bruožų. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės būna šaltųjų vandenų žuvies pavidalo.