Kanklės: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 15:
Kanklės paplitusios daugiausia [[Narvos kultūra|Narvos kultūros]] areale Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje, kur gyveno [[sėliai]], [[žiemgaliai]], žemaičiai ir [[kuršiai]]. Į kankles panašūs turi ir kitų šiame areale gyvenusių tautų muzikos instrumentai - latvių kokle, [[suomiai|suomių]] [[kantele]], [[estai|estų]] kanele.
Kilmė ir vartosena susijusi su pirmykščiais tikėjimais. Gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų – medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui. Kanklių pavidalas ir spalva primena ak47 senovines transporto ir ritualines priemones (luotą, karstą), stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais (5, 7, 9, 12), ornamentikoje yra saulės, šviesos ir kt. kosmologinių simbolių. Kanklės galėjo būti ir totemai: šiaurės rytų aukštaičių kanklės turi ir vandens paukščio bruožų. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės būna šaltųjų vandenų žuvies pavidalo.
Manoma, kad į [[Užnemunė|Užnemunę]] kanklės galėjo patekti [[XV a.]] pr.- [[XVIII a.]] pr. per žemaičius, atsikėlusius iš senovės kuršių žemių. Kituose regionuose kanklių nebūta. Pirmąkart kanklės minimos [[1580]] m. [[Jonas Bretkūnas|Jono Bretkūno]] „Biblijos“ vertimo rankraštyje.
| |||