Prerafaelitų brolija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Submixster (aptarimas | indėlis)
Submixster (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Millais - Christus im Hause seiner Eltern.jpg|thumb|right|260px| Daugiausia šurmulio 1850 m. sukėlęs prerafaelitų darbas, Džono Evereto Milė „Kristus savo tėvų namuose“. Pirmoji prerafaelitų banga]]
 
'''Prerafaelitų brolija''' (angl. ''Pre-Raphaelite Brotherhood'') – XIX a. vidurio Anglijos menininkų ir estetų grupė. Jie ir jų estetinių idėjų pasekėjai vadinami '''prerafaelitais'''. Prerafaelitų įtaka Anglijos mene pasireiškė iki pačios XIX a. pabaigos.
 
== Prerafaelitų brolijos nariai ==
Originalią 1848 m. susikūrusią „Prerafelitų„Prerafaelitų broliją“ sudarė:
* [[James Collinson]] (tapytojas)
* [[William Holman Hunt]] (tapytojas)
Eilutė 16:
„Prerafelitų brolija“ įkurta 1848 m. Jai priklausiusius menininkus ir estetus vienijo bendras požiūris į tų laikų Anglijos populiarųjį viešąjį meną, kurį jie laikė „žuvusiu“. Prerafaelitai siekė estetinėmis idėjomis sugražinti esą prarastus meno bruožus: paprastumą ir nuoširdumą, kuris buvo būdingas menui iki [[Rafaelis|Rafaelio]] (nuo to draugijos pavadinimas).<ref>The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 500</ref> Anot prerafaelitų požiūrio, menas iki Rafaelio buvo tikras ir sąlygotas menininko vidinių ir tikrų išgyventų vaizdinių. [[Rafaelis]] įkūnijo aukščiausią meno pasiekimą, bet kartu nuo jo prasidėjo meno degradacija, kai menininkai, užuot sekę savo polėkiais, meno vaizdinius įvilko į akademinių taisyklių ir vaizdavimo formų rėmus. Savo „priešu“ prerafaelitai laikė Britanijos karališkąją menų akademiją, kurioje aukščiausiu tobulumo ir sekimo idealu buvo įtvirtintos Rafaelio meno suformuotos normos. Ypač neigiamą požiūrį prerafaelitai reiškė Akademijos įkūrėjo ir pirmojo prezidento [[Džošua Reinoldsas|Džošua Reinoldso]] atžvilgiu, kurį vadino „seru Slošua“.
 
„Prerafaelitų broliją“ įkūrė ir jos branduolį sudarė tapytojai [[Džonas Everetas Milė]] (1829-1896), [[Viljamas Holmanas Hantas]] (1827-1910) ir [[Dantė Gabrielis Rosetis]] (1828-1882). Visiems jiems tuo metu buvo apie 20 m. ir jie visi buvo Britanijos karališkosios meno akademijos studentai.<ref>[http://www.nytimes.com/2013/03/29/arts/design/pre-raphaelites-at-national-gallery-of-art.html?_r=0 Roberta Smith, „New York Times“, 2013], tikrinta 2014 01 03</ref> Iš pradžių brolija buvo slapta ir daugiau įkvėpta literatūrinių ir estetinių idėjų, nei pačių menininkų talento. Inicialai „PRB“ (''Pre-Raphaelite Brotherhood'') pirmąkart pasirodė ant Dantės Gabrielio Rosečio paveikslo „Mergelės Marijos vaikystė“ 1849 m. Pavadinimą prisiėmė likę grupės nariai. 1850 m. brolijai tapus žinoma ir atskleidus savo estetinius požiūrius, prerafaelitai sulaukė nuožmios kritikos. Ypač nepasitenkinimą sukėlė Džono Evereto Milė paveikslas „Kristus savo tėvų namuose“, kuris buvo apkaltintas netgi šventvagyste. Paveiksle Milė, pagal ankstyvojo italų renesanso kūrinių pavyzdžius, biblijinę sceną pavaizdavo savo laikmečio Anglijos [[dailidė]]s dirbtuvėje.<ref>[http://www.theguardian.com/artanddesign/2012/aug/31/pre-raphaelites-ybas Fiona MacCarthy, „The Guardian“, 2012], tikrinta 2014 01 03</ref> Laikraštyje „The Times“ buvo piktintasi, kad Šv. Šeimą dailininkas pavaizdavo paprastais, žemos socialinės padėties žmonėmis, neslėpdamas skurdo, purvo, netgi ligų ir viską atlikęs pasibjaurėtinu tikslumu. [[Čarlzas Dikensas]] paveiksle vaizduojama Kristų išvadino bjauriu, kreivu kaklu, verkiančiu raudonplaukiu su naktiniais miego drabužiais.<ref>[https://www.tate.org.uk/art/artworks/millais-christ-in-the-house-of-his-parents-the-carpenters-shop-n03584/text-summary Teito galerijos informacija]</ref> 1850 m. brolija išleido 4 numerius literatūrinio žurnalo „Embrionas“ (The Germ).
[[Vaizdas:Dante Gabriel Rossetti - La Pia de Tolomei.jpeg|thumb|right|220px| [[Dante Gabriel Rossetti]], „Pija de Tolomej“. Antroji prerafaelitų banga]]
 
1851 m. brolijos estetines idėjas stojo ginti jaunas, bet jau tuomet įtakingu buvęs, meno kritikas [[Džonas Raskinas]]. Jis gynė jų siekius vaizduoti objektus realistiškai tiksliai ir nuo kaltinimų dėl viduramžių meno imitavimo. Anot Raskino, prerafaelitai nepropagavo primityvizmo (tuo metu XIV–XV a. italų renesanso menininkai buvo vadinami „primityvistais“), o atvirkščiai – buvo modernūs. Vėliau Raskinas išreiškė kritinį požiūrį į prerafaelitų kūrybą, matydamas jos populiarume tokį pat blogą imitavimo pavyzdį, kokį prerafaelitai matė Rafaelyje, bet istorijoje Raskinas visų pirma žinomas kaip didžiausias prerafaelitų gynėjas.<ref>[http://www.ucd.ie/pages/99/articles/leahy.pdf Aoife Leahy]</ref> Prerafaelitų idėjos susilaukė pasekėjų, tarp jų – John Brett, Charles Allstone Collins, Walter Howell Deverell, Augustus Egg, Arthur Hughes.
 
Prerafaelitų brolija gyvavo labai neilgai, nes menininkus mažai kas tarpusavyje vienijo, išskyrus jaunystės revoliucinguimąrevoliucingumą ir žavėjimasižavėjimasį viduramžių menu. Tik [[Viljamas Holmanas Hantas]] išliko ištikimu prerafaelitų estetikai. Milė tapo sėkmingu ir akademiniuose sluoksniuose pripažintu dailininku (susidraugavo su tuo pačiu, aršiai jį kritikavusiu Č. Dikensu). Vėliau prerafaelitų judėjimas buvo asocijuojamas su Dantės Gabrielio Rosečio vardu, kuris sava kūryba mažiausiai turėjo bendro su prerafaelitų pirminėmis estetinėmis idėjomis. Rosetis įkvėpė antrąją prerafaelitų bangą 1857-59 m. savo darbais Oksfordo sąjungos<ref>[http://www.oxford-union.org/library/murals oxford-union.org]</ref> susirinkimų salėje. Jo pasekėjais tapo [[Edward Burne-Jones]], [[William Morris]] ir kiti. Rosečio įtaka pasireiškė ir po jo mirties 1882 m. Antrosios prerafaelitų bangos menininkų kūrybai būdinga romantiška nuotaika viduramžiškoje, mistinėje aplinkoje, labai aukštas dekoratyvumas. Pirmajai prerafaelitų bangai būdingas italų XIV ir XV a. renesanso stiliaus imitavimas: tikslus detalių vaizdavimas, biblijinės, mitologinės scenos. Antrosios prerafaelitų bangos menininkų kūrybai būdinga romantiška nuotaika viduramžiškoje, mistinėje aplinkoje, simbolizmas, labai aukštas dekoratyvumas. Prasidėjus XX a. prerafaelitų judėjimas buvo beveik užmirštas, jis buvo laikomas Viktorijos amžiausepochos Britanijoje ekscesu. Susidomėjimas prerafaelitais pakilo po 1960 m. Judėjimas laikomas pirmąja [[Modernizmas|šiuolaikinio meno]] srove Anglijos mene. DidelėKapitalinė prerafaelitų drabųdarbų kolekcija sukaupta [[Teito galerija|Teito galerijoje]] Londone, kituose Anglijos miestų muziejuose – Mančesterio meno muziejuje, Birmingemo meno galerijoje, [[Viktorijos ir Alberto muziejus|Viktorijos ir Alberto muziejuje]] Londone. Už Anglijos ribų stambias prerafaelitų darbų stambias kolekcijas turi Pietų Australijos muziejusmeno galerija [[Adelaidė]]je ir DelevaroDelavero meno muziejus ([[JAV]])
 
== Prerafaelitų meno pavyzdžiai ==