Prerafaelitų brolija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Submixster (aptarimas | indėlis)
Submixster (aptarimas | indėlis)
Eilutė 13:
* [[Thomas Woolner]] (skulptorius, poetas)
 
== Istorija, bruožai ==
„Prerafelitų brolija“ įkurta 1848 m. Jai priklausiusius menininkus ir estetus vienijo bendras požiūris į tų laikų Anglijos populiarųjį viešąjį meną, kurį jie laikė „žuvusiu“. Prerafaelitai siekė estetinėmis idėjomis sugražinti esą prarastus meno bruožus: paprastumą ir nuoširdumą, kuris buvo būdingas menui iki [[Rafaelis|Rafaelio]] (nuo to draugijos pavadinimas).<ref>The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 500</ref> Anot prerafaelitų požiūrio, menas iki Rafaelio buvo tikras ir sąlygotas menininko vidinių ir tikrų išgyventų vaizdinių. [[Rafaelis]] įkūnijo aukščiausią meno pasiekimą, bet kartu nuo jo prasidėjo meno degradacija, kai menininkai, užuot sekę savo polėkiais, meno vaizdinius įvilko į akademinių taisyklių ir vaizdavimo formų rėmus. Savo „priešu“ prerafaelitai laikė Britanijos karališkąją menų akademiją, kurioje aukščiausiu tobulumo ir sekimo idealu buvo įtvirtintos Rafaelio meno suformuotos normos. Ypač neigiamą požiūrį prerafaelitai reiškė Akademijos įkūrėjo ir pirmojo prezidento [[Džošua Reinoldsas|Džošua Reinoldso]] atžvilgiu, kurį vadino „seru Slošua“.
 
„Prerafaelitų broliją“ įkūrė ir jos branduolį sudarė tapytojai [[Džonas Everetas Milė]], [[Viljamas Holmanas Hantas]] ir [[Dantė Gabrielis Rosetis]]. Visiems jiems tuo metu buvo apie 20 m. ir jie visi buvo Britanijos karališkosios akademijos studentai.<ref>[http://www.nytimes.com/2013/03/29/arts/design/pre-raphaelites-at-national-gallery-of-art.html?_r=0 Roberta Smith, „New York Times“, 2013], tikrinta 2014 01 03</ref> Iš pradžių brolija buvo slapta ir daugiau įkvėpta literatūrinių ir estetinių idėjų, nei pačių menininkų talento. Inicialai „PRB“ (''Pre-Raphaelite Brotherhood'') pirmąkart pasirodė ant Dantės Gabrielio Rosečio paveikslo „Mergelės Marijos vaikystė“ 1849 m. Pavadinimą prisiėmė likę grupės nariai. 1850 m. brolijai tapus žinoma ir atskleidus savo estetinius požiūrius, prerafaelitai sulaukė nuožmios kritikos. Ypač nepasitenkinimą sukėlė Džono Evereto Milė paveikslas „Kristus savo tėvų namuose“, kuris buvo apkaltintas netgi šventvagyste. Paveiksle Milė, pagal ankstyvojo italų renesanso kūrinių pavyzdžius, biblijinę sceną pavaizdavo savo laikmečio Anglijos audėjų[[dailidė]]s buityjedirbtuvėje.<ref>[http://www.theguardian.com/artanddesign/2012/aug/31/pre-raphaelites-ybas Fiona MacCarthy, „The Guardian“, 2012], tikrinta 2014 01 03</ref> Laikraštyje „The Times“ buvo piktintasi, kad Šv. Šeimą dailininkas pavaizdavo paprastais, žemos socialinės padėties žmonėmis, neslėpdamas skurdo, purvo, netgi ligų ir viską atlikęs pasibjaurėtinu tikslumu. [[Čarlzas Dikensas]] paveiksle vaizduojama Kristų išvadino bjauriu, kreivu kaklu, verkiančiu raudonplaukiu su naktiniais miego drabužiais.<ref>[https://www.tate.org.uk/art/artworks/millais-christ-in-the-house-of-his-parents-the-carpenters-shop-n03584/text-summary Teito galerijos informacija]</ref> 1850 m. brolija išleido 4 numerius literatūrinio žurnalo „Embrionas“ (The Germ).
[[Vaizdas:Dante Gabriel Rossetti - La Pia de Tolomei.jpeg|thumb|right|220px| [[Dante Gabriel Rossetti]], „Pija de Tolomej“. Antroji prerafaelitų banga]]