Vikipedija

Žirgas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Justass (aptarimas | indėlis)
4 739 keitimai
SNėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
'''Žirgas''':
 
balnai
* [[Arklys]], skirtas [[Jojimas|jodinėjimui]];
Manoma, kad žmogus arkliu pradėjo jodinėti neilgai po to, kai gyvulys buvo prijaukintas—maždaug apie 4000m.pr.Kr. Tiksliai nežinoma, kada raiteliai pradėjo naudoti įvairius pobalnius ar apsaugas, bet kilimėlis suveržtas pavarža turbūt ir buvo pirmasis “balnas”, po kurio ėmė rastis įmantresnio dizaino dariniai. Vėliau buvo išrastos balnakilpės, o balnui sustiprinti—karkasas, prie kurių tvirtinosi kilpos.
* [[Žirgas (šachmatai)]] – šachmatų figūra.
Balnas buvo išrastas Azijoje asirų, jį tobulino skitai, romėnai (išrado “keturragį balną”, kuriame nesunku buvo išsilaikyti ir be kilpų). Manoma, kad balnakilpes išrado kinai, o balną į Europą “atnešė” Mongolų užkariautojai. Balnakilpės davė puikią atramą raiteliui, o karo lauke buvo nepamainomos. Iš anksčiausių aprašų galima spręsti, jog balnas buvo statuso simbolis. Norint parodyti savo turtingumą ir socialinį statusą, balnai buvo puošiami siuvinėjimais, tauriaisiais metalais, brangakmeniais, oda.
Vėliau balnai buvo patobulinti viduramžiais, kai riteriams reikėjo stipresnės ir patikimesnės atramos ant žirgo. Taip atsirado balnai su didesne guga ir atrama, mediniu karkasu. Pagalvėlės buvo išmuštos arklio ašutais, vilna, pats balnas padengtas oda arba tekstile. Kiti balnai, lengvesni ir nepakitę nuo ankstesnių laikų buvo naudojami žynianešių ar lenktynėms.
Vėliau išsiskyrė du balnų tipai: modernusis europietiškasis ir vesterniškas. Modernusis vesterniškas balnas išsivystė iš Ispanų konkistadorų, atkeliavusių į Ameriką, balnų. XVIIIa. Anglijoje labai išpopuliarėjo lapių medžioklė. Seni balnai su aukštomis gugomis ir atramomis tam visai netiko: buvo nepatogūs ir nesaugūs. Todėl išpopuliarėjo prancūzų jojiko François Robinchon De La Guérinière sukurtas balnas, panašesnis į šiandieninį išjodinėjimo.
XXa.pr. kapitonas Frederiko sukėlė revoliuciją patobulindamas balną ir pritaikydamas jį kliūtiniam jojimui. Verta paminėti, kad iki tol šuolio technika buvo visai kitokia: jojikas visą laiką, šuolio metu, stengėsi išlikti tiesus ar lenktis atgal, kojas ilgose kilpose tiesė į priekį ir tempė arklio pavadžius į save. Taip norėta “saugoti arklio kojas”: pagal teoriją, arklys turėdavo ant žemės nusileisti pirma galinėmis kojomis arba visomis keturiomis kartu, kad nebūtų apkraunamos priekinės. Tai arkliui sukeldavo nepatogumą, o kartais ir skausmą. Caprilli įvedė visiškai kitokią sėdėseną—tokią, kokia naudojama šiandien.
 
 
{{disambig}}
Kamanos ir žąslai
{{Vikižodynas|žirgas|no=T}}
 
Manoma, kad pirmieji arkliai buvo kontroliuojami virve, apjuosta apie apatinį žandikaulį, primityviais žąslais ar net žiedu, įvertu tarp šnervių, o kai kuriose ankstyvosiose kultūrose arklys buvo kontroliuojamas tik raitelio kojomis, be jokių žąslų.
Pirmieji žąslai buvo gaminami iš virvės, kaulo, rago ar kieto medžio. Metalinius žąslus pradėta naudoti 1300-1200m.pr.Kr., paprastai jie būdavo bronziniai. Pirmieji archeologiniai radiniai, įrodantys žąslų naudojimą, rasti Ukrainoje, buvo datuojami maždaug 4000m.pr.Kr. Odos ar sausgyslių žąslai su elnio ragų žiedais virvei pririšti buvo rasti netoli Juodosios jūros.
Manoma, kad metaliniai žąslai buvo pradėti naudoti Artimuosiuose Rytuose apie 1500m.pr.Kr. Tai buvo paprasti ar su sujungimu, dažnai su labai ornamentuotais vadelių žiedais. Ankstyvieji žąslai galėjo būti gan griežti, naudojami karietoms ar arkliams, jojamiems be balnų ar kilpų.
Laužtukai buvo išrasti apie IV a.pr.Kr, ypač plačiai pradėti naudoti viduramžiais.
Apie devynioliktą amžių jau buvo nesuskaičiuojama daugybė įvairaus dizaino žąslų. Per tą laiką žąslai pradėti skirstyti į kategorijas: žabokliai (paprasti žąslai su vadelių žiedu), laužtukai ir šių dviejų deriniai(angl. gags). Kiekviena rūšis veikia vis kitą žirgų burnos vietą ir atlieka skirtingus veiksmus.
Dabar žąslams gaminti yra populiariausias nerūdijantis plienas, nors kartais įdedama ir geležies ar vario. Taip pat naudojamos ir kitokios medžiagos, tokios kaip guma ir plastikas, kartais kartu su metalu.
 
VEIKIMO PRINCIPAI, POVEIKIS, TAIKYMAS
 
Kamanos ir žąslai – tai pats paprasčiausias inventorius arkliui suvaldyti. Kamanos dažniausiai būna odinės, sudarytos iš įvairių dirželių, sujungtų sagtimis. Yra įvairių tipų. Pagrindinė jų funkcija – išlaikyti žąslus arklio burnoje. Apatiniame arklio žandikaulyje tarp ilčių ir krūminių dantų yra bedantis maždaug trijų suaugusio žmogaus pirštų pločio tarpas. Žąslai dedami ant arklio apatinio žandikaulio bedančio krašto, ant liežuvio. Jie sukurti taip, kad spaudimu veiktų arklio snukio jautriausias vietas. Priklausomai nuo žąslų rūšies veikiamos skirtingos arklio burnos vietos: dantenos, liežuvis, lūpos, skruostų grioveliai. Jojikui tempiant pavadį, jis veikia žąslus.
Lankstus grandelių sujungimas leidžia raiteliui spausti kairiąją ir dešiniąją žandikaulio pusę su nevienoda jėga. Arklys, jausdamas diskomfortą, suka galvą spaudimo pusėn, taip tikėdamasis jį sumažinti. Paragintas arklys eina nurodyton pusėn.
Žąslų yra įvairių rūšių. Svarbu, kad žąslų rūšis atitiktų arklio ir raitelio poreikius: nebūtų per griežti, ypač jei joja nepatyręs raitelis, atitiktų dydis.
Netinkamose rankose net ir patys silpniausi žąslai gali sukelti arkliui skausmą. Ir atvirkščiai – patyręs raitelis sugeba ir su griežtais žąslais arkliui nesukelti diskomforto. Komandos arkliui turėtų būti duodamos švelniai. Staigūs veiksmai sukelia arkliui skausmą. Grubiai ir nemokšiškai tampomi žirgai visam gyvenimui įgyja daugybę nemalonių, sunkiai ištaisomų, o dažnai ir pavojingų elgesio ydų: nuolatinis kinkavimas galva, atkaklus ir dažnai agresyvus atsisakymas imti žąslus tėra tik būdai išvengti ar sumažinti skausmą. Iš tiesų žąslai yra tik pagalbinė arklio valdymo priemonė. Pagrindiniai veiksmai turėtų būti atliekami visu kūnu. Pavyzdžiui, raitelis spaudžia žirgą blauzda norėdamas jį pasukti, o stabdydamas sėda giliau į balną. Taip pat daug reikšmės turi ir sėdėsenos pakeitimas. Arklys visa tai puikiai jaučia, todėl jokiu būdu nereikėtų piktnaudžiauti žąslais, nes jie gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Kad žąslai gerai atliktų savo funkciją, jie turi būti gerai pritaikyti ir gulėti tinkamoje nasrų vietoje. Žąslai su šoniniais kamanų diržais ir pavadžiu sujungia apatinį žirgo žandikaulį ir raitelio ranką į vieną bloką, kuris veikia tuo stipriau, kuo ilgesnės jo svirtys. Todėl, kuo žąslai aukščiau(arčiau krūminių dantų), tuo silpnesnis jų poveikis. Žąslai yra veiksmingiausi tada, kai tik
 
truputį liečia žirgo lūpų kampučius, kuriuose turi susidaryti dvi nedidelės raukšlelės. Per aukštai užkelti jie neduos jokio teigiamo rezultato, tik iki kraujo trins arklio lūpas, apsunkins valdymą. Per žemai nuleisti žąslai pridaro ne mažiau žalos – žirgas lengvai gali išmokti juos permetinėti per liežuvį arba jį iškišti per vieną žąslų pusę – žąslai nebespaudžia liežuvio ir taip prarandama didesnė jų poveikio dalis. Bet kuriuo atveju žąslai neturi liesti dantų, nes geležis žaloja emalį.
Taipogi žąslai turi būti tinkamo pločio – žiedai neturi liesti lūpų. Pernelyg platūs jie slydinės nasruose ir poveikis bus netikslus. Gerai parinkti žąslai yra 3-4 mm platesni už žirgo nasrus. Arkliams, kurių lūpos yra jautrios, ant žąslų maunami minkštos gumos skrituliai. Jie ne tik apsaugo jautrius lūpų kampučius, bet ir neleidžia pertraukti žąslų į kurią nors pusę.
 
 
KAMANŲ DALYS IR RŪŠYS
1. Kaktos dirželis
2. Nosies dirželis arba kapsulė
3. Žąslai
4. Pavadys
5. Šoninis dirželis
6. Pasmakrės dirželis
7. Karūna
Kamanos yra sukurtos išlaikyti žąslus žirgo nasruose. Kapsulė padeda išlaikyti žąslus žirgo nasruose reikiamoje vietoje ir geriau valdyti žirgą, tačiau ne visos kamanos ją turi. Kapsulę sudaro du šoniniai diržai, kuriais ji prisegama prie kamanų, ir vienas arba du diržai, juosiantys žirgo snukį. Ji neleidžia žirgui per daug išsižioti, visaip kraipyti apatinį žandikaulį, permesti liežuvį per žąslus ir t.t. Yra įvairių rūšių
 
ŽĄSLŲ RŪŠYS
 
Žąslai – žąslai plačiai naudojami ir angliško, ir vesterniško stiliaus jojikų. Tai paprasti žąslai, susidedantys iš dalies arklio burnoje ir dviejų žiedų. Gali būti įvairaus dizaino. Naudojamas tiesioginis žandikaulio, liežuvio ir lūpų kampučių spaudimas.
Laužtukai – žąslai, veikiantys ne spaudimo, o laužimo principu. Jie neturi lanksčios grandinės per vidurį, o tik išlinkimą, skirtą tam, kad žirgo liežuvis galėtų laisviau judėti. Kombinuojami su žąslais – vienas pavadys žąslams, o kitas tenka laužtukams. Laužtukai ant apatinio žirgo žandikaulio turi gulėti maždaug 3-4 cm žemiau negu žąslai. Grandinėlė segama prie viršutinių laužtukų svirtelių žiedų. Ji reikalinga tam, kad raiteliui patraukus pavadį laužtukai neprarastų savo taisyklingos padėties žirgo nasruose. Patyrusio raitelio rankose jie gali būti puiki priemonė valdyti žirgą, bet nemokantis su jais elgtis gali net sulaužyti arkliui žandikaulį. Laužtukai susideda iš burninės dalies, grandinėlės ir strypelių, prie kurių tvirtinami pavadžiai. Laužtukai veikia ne tik arklio apatinį žandikaulį, bet įvairias galvos vietas. Burninė dalis spaudžia žandikaulį, liežuvį ir viršutinę gomurio sienelę, strypeliai tempia pakaušinį dirželį, o grandinėlė spaudžia smakrą – laužtukai veikia greičiau kaip svertas. Grandinėlės laisvumas gali būti reguliuojamas. Ši priemonė yra griežtesnė už žąslus ir turėtų būti naudojama tik profesionalių raitelių. Naudojant šią žabojimo priemonę reikia mažesnio pavadžių kontakto.
Pelhamo laužtukai (piliama) – visiškai kitokia žąslų ir laužtukų kombinacija, kurios veikimą būtų galima apibūdinti kaip „laužtukinių žąslų“. Tai dvigubi žabokliai su dvejais pavadžiais: žąslams ir laužtukams. Pasižymi laužiamuoju poveikiu nepriklausomai, ar naudojami žąslai, ar laužtukai, kadangi abu sujungti. Poveikis gali būti stipresnis už laužtukų.
Kimberwicke – laužtukų ir žąslų hibridas. Šiek tiek švelnesnė priemonė už laužtukus. Vietoje strypelio montuojamas D formos žąslų žiedas, į kurį veriamos vieneri pavadžiai, po smakru eina grandinėlė. Veikimo principas panašus į laužtukų, tik poveikis švelnesnis. Draudžiamas kai kuriose varžybose(pavyzdžiui, išjodinėjimo).
Gag bit – žąslai, panašūs į laužtukus, bet be smakro grandinėlės. Gali būti naudojami permokinamiems žirgams, ar per stipriai traukiantiems žirgams. Vienas pavadys tvirtinasi prie paprastų žąslų, o kitas eina per žąslų žiedą iki pakaušio. Veikimo principas: žąslai veikia žirgo apatinį žandikaulį, o antrasis pavadys – viršugalvį(kaip laužtukų strypeliai), taip neleisdamas arkliui kelti galvos.
 
BEŽĄSLĖS KAMANOS
Manoma, kad ką tik prijaukinus arklį, buvo jodinėjama ne su žąslais, bet su tam tikrais pernosiais, padėjusiais valdyti arklį. Senovės Mesopotamijos gyventojai, apie 500m. pr. Kr. naudojo pintus nosies dirželius, kurie buvo panašūs į dabartinį hackamore. Vėliau, ypač viduramžiais, pereita prie griežtų žąslų naudojimo.
Šiuolaikinės bežąslės kamanos buvo užpatentuotos 1893m, su pakeitimais 1912 ir 1915m.
Kamanos be žąslų nesukelia arkliui diskomforto nasruose, nežeidžia jautrios gleivinės, dantenų, liežuvio. Žirgai, kurie blogai jaučiasi su žąslais, dažnai geriau reaguoja į bežąsles kamanas. Šio tipo kamanos taip pat idealiai tinka tada, kai raitelis turi sunkią ranką arba kimbasi į pavadžius.
Bežąslės kamanos yra neleidžiamos daugumoje žirginio sporto varžybų, išskyrus ištvermės jojimą, rodeo ir kai kurias konkūro varžybas. Bandymai pasiekti, kad taisyklės būtų pakeistos, kol kas nedavė jokių rezultatų.
Hackamore – Hackamore – turbūt pati seniausia bežąslių kamanų rūšis, glaudžiai susijusi su vaquero (Meksikos kaubojų) žirgų treniravimo tradicijomis. Ji veikia ne per arklio nasrus, o per nosį, žandus ir pakaušį. Vietoje nosies dirželio dedamas kietas lankelis, per kurį ir veikiamas žirgas. Hackamore dalis, dedama ant nosies gali būti iš odinio dirželio, grandinėlės ar virvės. Veikimo principas: traukiant pavadį nosinis lankelis spaudžia viršutinę nosies kremzlės dalį, tuo pačiu spaudžiant grandinėlei ar dirželiui apatinį žandikaulį(smakrą). Hackamore nėra švelnesnė priemonė už žąslus. Nemokant ja naudotis arba blogai pritaikius galima žirgui netgi sulaužyti nosies pertvarą, sutrikdyti kraujotaką ir sukelti daug skausmo.
Mechaninis hackamore - jo principas panašesnis ne į hackamore, bet į laužtukų – tik tiek, kad veikiami ne arklio nasrai, o kitos snukio vietos. Šis hackamore turi ir svirteles, ir grandinėlę po smakru, tad yra griežtesnis ir netinkamai naudojamas gali sužaloti arklį.
Sidepull – modernesnis hackamore variantas, kurio pagrindinis privalumas tas, kad duodamos stipresnės komandos žirgui. Pavadžiai pritvirtinti prie žiedų abiejose pusėse. Jeigu patraukiami abu pavadžiai, sudaromas nosies spaudimas. Traukiant vieną arklys priverstas sukti galvą traukimo kryptimi. Šios kamanos būna įvairiausių dizainų, vienos jų žinomos kaip Kuko kamanos.
Kuko kamanos, užpatentuotos daktaro Kuko 1988m. Dviejų rūšių. Vienų kamanų dirželiai susikryžiuoja po žirgo žandikauliais ir susijungia viršugalvyje, ties karūna. Veikimo principas: traukiant pavadį spaudžiama nosis, žandikaulis ir viršugalvis. Kito tipo kamanų pavadžiai perverti per kamanų žiedus, eina per smakrą ir pritvirtinti prie kitos pusės kamanų žiedo. Veikimo principas: traukiant pavadį veikiamas smakras ir nosis.
Taipogi kaip žirgo valdymo priemonę galima naudoti ir virvelinį apynasrį(pirktiniai įprasti nelabai tinka, nes jie slankioja ir neišeina duoti tikslių komandų).
KAMANOJIMAS IR NUKAMANOJIMAS
Pirma, įsitikinkite, ar pasmakrės ir nosies(kapsulė) dirželiai atsegti. Arklys visada kamanojamas iš kairės pusės. Pirma permeskite kamanų pavadžius arkliui per kaklą, kad šis negalėtų nusisukti ar pabėgti (jei kamanojama ne garde). Jei arklys su kantaru, kantaras nuimamas. Dešine ranka apimkite žirgo žandikaulį ir suimkite šoninius kamanų dirželius. Kaire ranka laikydami žąslus švelniai spustelėkite žirgo dantenas, kad šis išsižiotų. Kai jis taip padarys, kelkite kamanas į viršų ir dėkite žąslus į žirgo nasrus. Laikydami žąslus žirgo burnoje švelniai uždėkite karūną. Stenkitės be reikalo neužgauti ausų. Po to patikrinkite, ar visi dirželiai savo vietose, ar nesusisukę, ar nėra įtrūkusių ar įplyšusių. Prisekite pasmakrės ir nosies dirželius. Po pasmakrės dirželiu turi pralįsti žmogaus kumštis, o po nosies – du pirštai. Taip pat pažiūrėkite, ar žąslai tinkamame aukštyje: jie bus per žemai, jei nelies lūpų kampučių, ir per aukštai, jei žirgo lūpos įtemptos. Tinkamai uždėti žąslai turi vos liesti lūpų kampučius, kad juose susidarytų raukšlelė. Nukamanokite atvirkštine tvarka: atsekite dirželius, nuimkite karūną, atsargiai, kad žirgui nekaukšėtų per dantis, išimkite žąslus, ir galų gale, nuimkite pavadį nuo kaklo. Kamanas po naudojimo būtina sutvarkyti – nuplauti žąslus, o dirželius tvarkingai užsegti.
 
Aliurai
 
NATŪRALŪS ALIŪRAI
Žinginė
Tai keturtaktis aliūras. Pirma dedama užpakalinė koja, po to – priekinė koja toje pačioje pusėje, kita galinė koja ir paskutinė likusi koja. Trys ar dvi kojos liečia žemę, o viena visada būna ore. Palaikydamas balansą arklys kiek kinkuoja kaklu ir galva. Arklys juda maždaug 6,5km/h greičiu. Rūšys:
• Plačioji – žinginė, kai užpakalinių kojų kanopos peržengia priekinių kanopų pėdsakus.
• Sutelktoji – žinginė, kai užpakalinių kojų kanopos nepasiekia priešakinių kanopų pėdsakų.
• Vidutinioji – žinginė, kai užpakalinės kojos statomos į priekinių kojų pėdsakus ar juos kiek peržengia.
Risčia
Dvitaktis aliūras: žemę liečia viena galinė ir viena priešinga priekinė koja. Ideali risčia yra tokia, kai kryžminės kojos juda visiškai kartu. Risčia yra pagrindinis, darbinis arklio aliūras, nes greitai bėgdamas arklys greitai ir pavargsta. Arklys juda maždaug 13km/h greičiu. Rūšys:
• Darbinė – laisva trumpo žingsnio risčia treniruotėse.
• Greitoji – risčia, kai ristūnų užpakalinės kojos toli peržengia priekinių kojų pėdsakus ir važiuojant šiuo aliūru pasiekiamas didžiausias greitis.
• Plačioji – risčia, kai jojamasis arklys užpakalines kojas meta labai aktyviai ir jo kanopos labai peržengia priekinių kojų pedsakus.; plati laisva risčia treniruotėse bėgant ristūnui išnašiais žingsniais 1 km per 2-2,5 minutes.
• Platėjanti – lengva, rami, laisva, greitesnė už siaurąją ristūnų risčia, kai užpakalinės kojos vos teperžengia priekinių kojų pėdsakus.
• Siauroji (lėtoji) – negreita trumpo žingsnio ristūnų risčia, kai užpakalinės kojos kanopos nesiekia priekinės kanopos pėdsako.
• Sutelktoji – dailiojo jojimo varžybų aliūras, kai arklys sutelktas, o užpakalinės kojos dažniausiai neperžengia priekinių kojų pėdsakų.
• Vidutinioji – risčia, kai jojamasis arklys užpakalinėmis kojomis nežymiai peržengia priekinių kojų pėdsakus.
Pusšuolis, zovada
Tritaktis aliūras: žemę liečia dvi kojos, viena galinė ir priešinga priekinė, o kitos dvi kojos žemę paliečia atskirai. Paskui priekinę koją eina priešinga galinė, toliau eina likusios kojos vienu metu. Vienu laiko momentu nei viena koja neliečia žemės. Ratu, pvz., manieže, arklys turi šuoliuoti iš tos kojos, į kurią pusę daromi posūkiai (jeigu į kairę — iš kairės, jei į dešinę — iš dešinės). Lauke nesvarbu, iš kurios kojos šuoliuojama. Šuoliuojant didžiausias krūvis tenka toms priekinei ir užpakalinei kojoms, kurios ne vienu laiku atsiremia į žemę (pvz., šuoliuojant iš dešinės, dešiniajai priekinei ir kairiajai užpakalinei). Siekiant visapusiškai išvystyti arklio organizmą, reikia treniruočių metu kurį laiką šuoliuoti iš vienos kojos, o po to — iš kitos. Ilgesnio šuoliavimo metu, kad arklys ne taip greit pavargtų, taip pat patartina keisti koją. Pusšuolio ir šuoliavimo rūšys:
• Darbinis – nesutelkto ar mažai sutelkto arklio trumpo šuolio laisvas šuoliavimas, plačiai naudojamas jojamųjų arklių treniruotėse.
• Lenktyninis – šuoliavimas, kada jojamasis arklys bėga didžiausiu greičiu (apie 1 km per minutę).
• Sutelktasis – šuoliavimas, kai sutelktasis arklys negreit juda (300 m per minutę) su dažnais posūkiais, treniruojant bei mankštinant jį prieš varžybas.
• Vidutinysis (kenteris, lauko) – pagrindinis aliūras treniruojant arklius greičio lenktynėms.
Šuoliavimas, padidinta zovada
Keturtaktis aliūras: kaip pusšuolyje, bet porinės kojos žemės neliečia vienu metu. Galinė koja žemę paliečia truputį anksčiau nei priekinė. Arklys juda maždaug 40-50km/h greičiu, nors yra žinoma, kad jis gali bėgti ir iki 60km/h greičiu.
Eidinė
(angl. pace) 2 taktai: priekinė kairė ir užpakalinė kairė koja kartu, pakui priekinė dešinė ir galinė dešinė kartu. Šis aliūras panašus į risčią, tik kojos čia juda ne įstrižai. Eidinė yra šiek tiek greitesnė už risčią, bet ne tokia patogi raiteliui: nors jam nereikia taikytis kaip prie risčios, greita eidinė yra nepatogi. Arkliai tokią bėgseną paveldi arba gali būti išmokomi.
KITI ALIŪRAI
Tölt - unikali Islandiškų arklių bėgsena. Tai greitas, 4 taktų aliūras, panašus į eidinę. Kiekviena koja nusileidžia ant žemės atskirai. Greitoji žinginė(angl. running walk) Keturtaktė eisena, kai arklys stato kojas paeiliui kaip ir žingsnyje, bet bėgsmas pasižymi didesniu greičiu ir tolygumu. Taip yra dėl to, kad galinė koja ne dedama į priekinės vietą, bet dar toliau. Tokiu žingsniu bėgdamas arklys gali išvystyti iki 16km/h greitį. Šis aliūras yra išskirtinis Tenesio arklių bruožas. Fokstrotas(angl.fox trot) – būdingas Misurio fokstroteriams ir kitoms panašioms veislėms. 4 taktų. Kojos juda įstrižai, bet pirma žemę pasiekia priekinė koja, todėl šitokia risčia nekrati. Rack - būdingas Amerikiečių jojamiesiems. Paso - būdingas Paso Fino ir Peruvių Paso žirgų veislėms.
 
ARKLIO KŪNO MATMENYS
Pagrindiniai arklio kūno matmenys yra aukštis ties gogu, įstrižas kūno ilgis, krūtinės ir plaštakos apimtys. Vertinamo arklio kūno matmenys turi atitikti tai veislei nustaytus optimalius reikalavimus ir didesni nukrypimai nepageidaujami. Aukštis ties gogu matuojamas iki aukščiausio taško lazda ar liniuote. Krūtinės apimtis – apjuosiant juostelę už menčių. Plaštakos apimtis – apjuosiant ploniausioje plaštakos vietoje juostele. Įstrižas liemens ilgis – nuo peties-mentės sąnario viršūnės iki sėdinkaulio viršūnės lazda.
1. kaktos karčiai
2. ausys
3. kakta
4. nosis
5. šnervė
6. snukis
7. apatinė lūpa
8. žabojimo griovelis
9. smakras
10. apatinis žandikaulis
11. gerklė
12. kaklas
13. kaklo griovelis
14. viršugalvis
15. karčiai 16. gogas
17. petys
18. krūtinė
19. petikaulis
20. alkūnės sąnarys
21. kaštonas
22. riešo sąnarys
23. plaštaka
24. čiurnos sąnarys
25. čiurna
26. užpenčiai
27. kanopa
28. šepetėliai
29. apynagė
30. pilvas
31. šonas
32. netikrieji šonkauliai
33. slėpsna
34. nugara
35. juosmuo
36. kryžkaulis
37. strėnos
38. uodegos šaknis
39. uodega
40. kelio sanarys
41. šlaunis
42. blauzda
43. kulno sąnarys
44. Achilo sausgyslė
45. lenkiamoji sausgyslė
46. slėsna
EKSTERJERAS
Galva
Ideali arklio galva priklauso nuo jo veislės. Jojamojo arklio galva turi būti nedidelė, lengva, su ryškiai matomais kaulų nelygumais. Galvos sudėjimas turi daug įtakos arklio kvėpavimui. Žinduolių galvos sudėjimas dažnai įtakoja ir temperatūros reguliavimą. Daugelis kanopinių turi specialius kraujo indus (carotid rete), kurie neleidžia smegenims perkaisti, kai daug judama. Arkliai šių kraujo indų neturi, todėl naudoja sinusus kraujo vėsinimui. Galima daryti išvadą, kad arklio galvos tipas įtakoja organizmo temperatūros reguliavimą. Tarpužiaunis, kurį sudaro apatinio žandikaulio atšakų kampai, turi būti platus, kad sutilptų vyro kumštis (apie 8—10 cm). Siauras tarpužiaunis, arkliui lenkiant galvą, spaudžia gerklę ir trukdo kvėpavimą. Apatinis žandikaulis neturi būti trumpesnis, nes toks trūkumas būdingas nepakankamai šertiems po nujunkymo, neišsivysčiusiems arkliams.
Akys turi būti didelės, gerai įstatytos. Arkliai su mažomis akimis gali kentėti nuo blogo regėjimo ar turėti akių ligų. Akys taip pat neturėtų būti pasislinkusios per daug į galvos šonus. Ragenos drumzlinumas būdingas trumparegiams arkliams.
Ausys - jų forma ir judrumas apibūdina arklio konstituciją ir temperamentą. Plonos, judrios, stačios ausys rodo, kad arklys gyvas, energingas. Didelės, storos, mažai judrios ar net nulėpusios ausys, iš vidaus apaugusios ilgais, tankiais plaukais, yra flegmatiško temperamento ir grubios konstitucijos arklio požymis.
Šnervės turėtų būti atviros, pakankamai plačios ir simetriškos, kad arklys galėtų maksimaliai įkvėpti. Arkliai labai įgaubtais snukiais ar storais kaklais kartais turi problemų įkvėpdami, nors tai ir nesusiję su šnervių dydžiu. Šnervės turi būti su drėgna, rausva vidaus gleivine, be žaizdelių ir pūlingo išvarvėjimo. Iš šnervių einančios nemalonaus kvapo išskyros rodo, kad yra sutrikuios kvėpavimo ir virškinimo sistemos.
Dantys turėtų būti tolygiai nusitrynę, neaštrūs ir sveiki. Pasitaiko, kad vienas iš žandikaulių yra trumpesnis arba siauresnis, dėl to dantys trinasi ne visu paviršiumi, bet kraštais. Tokiu atveju dantys labai greitai susidėvi, jų kraštai pasidaro aštrūs ir žaloja burnos ertmę: arklys sunkiai sukramto ir blogai virškina pašarą. Dantų priekinių sienelių nusitrynimas rodo, kad arklys turi priekandą.
Galvos tipai
• Išgaubtas profilis asocijuojamas su arabais ir iš jų išvestomis veislėmis.
• Kumpas(romėniškas) profilis asocijuojamas su sunkiųjų, barokinių arklių veislėmis.
• Tiesus profilis
Išgaubtas Kumpas Tiesus
Kaklas
Arklio kaklas turėtų būti proporcingas visam kūnui, nei per ilgas, nei per trumpas, maždaug 1/3 viso arklio ilgio. Normaliu laikomas įstatyas 40-45 laipsniais. Labiausiai vertinamas ilgas, vidutinio aukštumo, su gerai išvystytais raumenimis kaklas. Bet kuriam arkliui ilgas kaklas nėra didelis trūkumas, o trumpas – atvirkščiai, ypač jojamiesiems arkliams. Galva ir kaklas yra lyg svertas, kuris, arkliui judant, padeda perkelti svorio centrą bei suteikia judėjimui kryptį.
Normali kaklo laikysena būna tuomet, kai ašinė kaklo linija su horizontalia kaklo linija sudaro apie 45 laipsnių kampą.
Trumpas kaklas, nors ir atrodo storas ir raumeningas, gali būti gan lankstus ir neturėti didesnės įtakos jojimui. Vis dėlto, arklys trumpu kaklu netinkamas šokinėti per aukštas kliūtis ir negali taip staigiai apsisukti jojant.
Ilgas kaklas būdingas tokioms veislėms kaip anglų grynakraujai. Dėl tokio kaklo gali būti sunkiau subalansuoti arklį, nes jis neša daugiau svorio ant priekio. Jei arklys gamtos neapdovanotas plačiu gogu, jam gali būti sunku išlaikyti kaklo ir galvos svorį. Toks arklys geriausiai tinka konkūro ir greičio reikalaujančioms rungtims(be staigių posūkių) arba turistiniam jojimui.
Didelis arklio sprandas(kaklo ketera) nėra dažnas reiškinys, labiau pasitaikantis tarp ponių ir sunkiųjų arklių, eržilų. Toks sprandas ne tik negražiai atrodo, bet ir prideda daugiau svorio arklio priekiui, gali nusvirti į vieną ir kitą pusę.
Buliaus kaklas - tai trumpas ir storas, raumeningas kaklas. Palyginti dažnai pasitaiko tarp sunkiųjų veislių arklių ir kai kurių jojamųjų arklių. Jojant sunkiau palaikyti balansą, bet toks kaklo tipas puikiai tinka kinkomiesiems ir sunkiesiems arkliams, padidindamas arklio pajėgumą traukti. Toks arklys netinka greičio sportui.
Elnio kaklas - žemyn išlinkęs kaklas. Gali būti įgimtas arba įgytas dėl neteisingo treniravimo. Galimas kiekvienai veislei, ypač ilgakakliams arkliams. Įgyjamas, kai arklys jojant laiko kaklą aukštai arba neteisingai sutelkiant, kai kaklas sulenkiamas, o arklio galinė dalis nedirba.
Gulbės kaklas - išriestas kaklas. Dažnas tarp grynakraujų, jojamųjų arklių. Gali būti ir neteisingo darbo ir netikro sutelkimo pasekmė.
Riestas kaklas - išriestas ir su proporcingai išsivysčiusiais raumenimis, gražiai suaugęs su pečiais. Tai – idealus arklio kaklas, toks arklys tinkamai bet kokiai disciplinai.
Plonas kaklas - ilgas, plonas, su neišvystytais raumenimis kaklas. Kartais pastebimas tarp dar netreniruotų, jaunų arklių, ir siejamas su blogu nugaros, kaklo, kojų, raumenų vystimųsi. Toks arklys dėl raumenų trūkumo neturi balanso, bet tai gali būti ištaisyta jį treniruojant.
Tiesus kaklas - kaklas išaugęs nei aukštai, nei žemai, jis nėra nei per plonas, nei per ilgas ar trumpas. Toks arklys tinka bet kokiam sportui, nes kaklas yra lankstus ir gerai palaiko arklio balansą.
Trumpas kaklas Ilgas kaklas Buliaus kaklas
Elnio kaklas Gulbės kaklas Riestas kaklas
Gogas
Arklio gogas turėtų būti platus, ilgas ir pakankamai aukštas. Lengvieji arkliai turi aukštesnį ir labiau išvystytą gogą negu sunkieji. Darbinių arklių gogas būna žemas, trumpas bet platus, gerų raumenų ir tvirtų raiščių. Nepageidautina, kad arklys turėtų labai aukštą, bet trumpą ir siaurą gogą.
Žemas gogas pastebimas tarp įvairių veislių žirgų, dažniausias tarp Arabų žirgų ir Amerikos Kvoterių. Gogas yra svarbus, nes sutvirtina raiščius ir nugaros bei kaklo raumenis. Jeigu arklio gogas žemas, jo mažesnės sutelkimo galimybės, nes jis sumažina galvos ir nugaros judėjimo amplitudę. Toks žemas gogas sukelia problemų jojant, nes neužtikrina balno stabilumo. Balnas gali pasislinkti į priekį, ko pasekoje sutrikdoma pusiausvyra ir apribojami mentės judesiai. Tokiam arkliui būna sunku pritaikyti ir pakinktus. Žemagogiai arkliai labiausiai tinka pasijodinėjimui ar sportui(išskyrus konkūrą).
Aukštas gogas dažniausias tarp anglų grynakraujų ir kai kurių šiltakraujų veislių. Toks gogas veikia kaip svertas, idant nugaros ir kaklo raumenys dirbtų efektyviai. Jeigu arklys turi aukštą gogą ir nuolaidžius pečius, jį bus lengva sutelkti, platinti ar trumpinti žingsnį, jis tinkamai šoks per kliūtis. Jeigu gogas yra per aukštas ir per siauras, blogai pritaikytas balnas gali nutrinti, nutrankyti gogą ir pasislinkti per daug atgal. Tai arkliui kelia skausmą.
Žemas gogas Aukštas gogas
Petys (mentė)
Arklio petys svarbus arklio judėjimui ir gali paveikti žingsnio platumą bei šokimo galimybes.
Nuožulnus petys - tai petys, kurio nuožulnumas ne mažesnis nei 40-45 laispniai, kai gogas yra toliau nei alkūnė. Dažnas arklys turi tokius pečius, ir tai dėkinga daugumai jojimo disciplinų. Toks petys padidina amortizaciją, įgalina platesnį žingsnį bei ištvermingumą. Ant tokio žirgo maloniau joti. Kuo petys ilgesnis, tuo arkliui lengviau šokti per kliūtis.
Status petys - ant arklio su stačiomis mentėmis nėra patogu joti, nes jis labiau mėto, žingsniai trumpesni, kojos keliamos aukščiau. Vis dėlto, toks petys labai tinkamas daugeliui kinkomųjų bei paradinių arklių veislių.
Status petys Nuožulnus petys
Nugara
Krūtinės slanksteliai nuo gogo iki juosmens sudaro nugaros sritį. Jojamųjų arklių nugara turi būti vidutinio ilgio, plati ir tiesi. Ilga nugara būna elastinga, bet dažnai nepakankamai stipri, trumpa — krati, nepatogi jojimui. Įlinkusi nugara esti silpna ir laikoma didele jojamųjų arklių yda. Išlinkusi į viršų, kuprota, nugara dažnai esti stipri, tačiau mažai elastinga.
Ilga nugara - matuojama nuo gogo iki kryžiaus tokia nugara ilgesnė nei 1/3 viso arklio kūno ilgis. Ilga nugara yra elastinga, tačiau arkliui sunkiau susitelkti, pajungti galinę kūno dalį į darbą. Sunku išvystyti tokios nugaros raumenis, tad ilganugaris arklys greičiau pavargsta jojamas, ir jo nugara gali įdubti. Vis dėlto, tokio arklio jojimas malonesnis raiteliui, kadangi nugara juda ramiau ir „plokščiau“, risčia nekrati, ir paprasčiau keisti vedančias kojas. Tokia nugara paprastai pasižymi Amerikiečių jojamieji, Tenesio arkliai, Fokstroteriai, anglų grynakarujai ir kai kurie šiltakraujai. Ilga nugara nepageidaujama jojamiesiems arkliams, ypač konkūriniams.
Trumpa nugara -nugara trumpesnė nei trečdalis arklio kūno. Tokia nugara gali stokoti lankstumo, būti sustingusi ir kieta. Trumpanugariui sunku išsilenkti, tačiau lengva keisti kryptį. Jis gali be vargo nešti ir sunkesnį raitelį. Geriausiai trumpa nugara tinka ištvermės sporte. Trumpą nugarą paprastai turikvorteriai, arabai ir kai kurie šiltakraujai.
Įlinkusi nugara paprastai būna nepageidaujama, įdubti gali senų, ypač ilganugarių arklių nugara, kadangi ji būna silpna. Ant toki oarklio raitelis sėdi už svorio centro, todėl trukdo natūraliam balansui, nugarą gali paskausti. Toks arklys, dėl trūkstamo kontakto su galine kūno dalimi, negali judėti su impulsu, susitelkti, išvystyti didelio greičio. Nors nugaros įdubimas dažnai siejamas su senais arkliais, jis gali būti paveldimas – žinoma, kad kai kurios Amerikiečių jojamųjų linijos nešioja tokį geną.
Tiesi nugara dar vadinama „mulo nugara“, kadangi jai truputį trūksta išlenktumo.
Kumpa nugara pasitaiko rečiau. Tai tokia nugara, kuriai trūksta išlinkimo. Tokiems arkliams trūksta lankstumo, jų aliūrai kratūs. Paprastai jie turi ir stačius pečius.
Ilga nugara Trumpa nugara Įlinkusi nugara
Tiesi nugara Kumpa nugara
Krūtinė ir krūtinės ląsta
Nuo arklio krūtinės platumo labai priklauso jo ištvermė, per maža ji riboja plaučių tūrį. Taigi krūtinė turėtų būti plati, bet ne per plati, kadangi tai riboja greitį ir ištvermę. Arklio krūtinė turėtų būti pakankamai matoma, ir iš šono žiūrint nesusilieti su kaklu. Labai išsikišusi krūtinė vadinama karvelio krūtine.
Iš priekio žiūrint krūtinė turėtų būti plačiausia apačioje.
Krūtinės ląsta taipogi būna įvairių formų, ir tai įtakoja jojimą ir žirgo produktyvumą. Arkliai, turintys „kriaušės“ formos krūtinės ląstą, t.y. tokią, kuri yra siauresnė ties pavarža, o ties šonais platesnė – paprastai turi problemų su slenkančiu į priekį balnu. Čia neišsiversite be uodegos diržo ar krūtindiržio, kuris prilaikytų balną vietoje. Tokią krūtinės ląstos formą turi daug arklių, ypač arabai ar amerikiečių jojamieji. Žirgai, turintys tokios formos krūtinės ląstą mažiau tinkami šokinėjimui per kliūtis, nes didėja nestabilaus ir pritrinančiobalno tikimybė.
Žinoma, labiausiai mėgiami ir tinkami visoms sporto rūšims yra žirgai su tolygia, plačia krūtinės ląsta, dideliu plaučiu tūriu. Ant tokio žirgo nugaros balnas laikosi stabiliai. Ir atvirkščiai – arkliai su siaura krūtine – dažniausiai tai būna anglų grynakraujai, amerikiečių jojamieji, Tenesio žirgai – gali turėti įvairių problemų nešdami raitelį. Toks žirgas nebus tinkamas greičio rungtims dėl ribotos plaučių talpos, balnas slydinės, bei sunkės raitelio kojų kontaktas dėl per menkai išsišovusių žirgo šonų. Taipogi toks arklys gali turėti problemų nešdamas raitelio svorį, kadangi jo nugara ir raumenys siauresni.
Plati krūtinė Siaura krūtinė Karvelio krūtinė
Juosmuo
Tarp nugaros ir strėnų yra 5—6 stuburo slanksteliai, kurie sudaro juosmenį. Prie šių slankstelių nėra šonkaulių, todėl juosmuo yra žymiai silpnesnis už nugarą. Pageidautina, kad arklys turėtų kiek galima trumpesnį juosmenį, kuris būtų platus, tiesus bei raumeningas.
Žirgai, turintys „širšės liemenį“ gal ir gražūs, bet paprastai tai tinkamų pilvo raumenų, blogo šėrimo ar trumpų šonkaulių pasekmė. Dažniausiai tai išsivysto nuo netinkamo treniravimo, kai arklys tinkamai nedirba nugara. Tokiu aveju derėtų susilaikyti nuo šokinėjimo per kliūtis, kol raumenys atsistatys.
Gerai išvystyti pilvo raumenys ypač įtakoja tinkamą darbą, nugaros tiprumą. Tiesa, to nederėtų maišyti su apkūnumu, kuris tik paslepia raumenų trūkumą.
Vapsvos liemuo Tinkami pilvo raumenys
Strėnos
Didelę reikšmę arklio jėgai ir greičiui turi strėnų forma bei raumenų išsivystymas. Sportinio arklio strėnos turi būti ilgos, vidutinio pločio, apvalios formos, tiesios (strėnų viršutinė linija turėtų sudaryti su horizontu ne didesnį kaip 20—25° kampą), raumenys apėmingi, ilgi. Visiškai horizontalios strėnos nėra pageidaujamos arkliams, kurie yra numatyti panaudoti kliūtiniam jojimui (konkūrams). Arkliai trumpomis, nuleistomis, mažai raumeningomis, stogo išvaizdos strėnomis sporto varžyboms netinka.
Kojos
Eksterjero ydos:
• Antkauliai – nenormalios kaulinės išaugos. Dažniausiai jie atsiranda po traumų, ypač sportiniams arkliams. Pastebėta, kad palinkimas antkauliams yra paveldima.
• Kaupa – antkauliai apynamės sąnario srityje. Dažniausiai kaupa atsiranda ant priekinių kojų. Sąnarys tampa mažai judrus arba visai nejudrus, arkliui kaupa nuolat kelia skausmą, šlubavimą ir dažniausiai yra neišgydoma.
• Špatas – esant silpnai išvystytam kulno sąnariui, netaisyklingai kojų padėčiai, gali išsivysti antkauliai vidinėje kulno sąnario pusėje – špatas, kuris yra nepagydomas. Šį defektą dažniau turi lengvieji arkliai. Koją, ant kurios yra špatas, arklys kelia trukčiodamas ir daug aukščiau, negu sveikąją.
Kailio spalvos
Arklių spalvos genetika yra sudėtinga sritis. Didžiulį arklių spalvos rinkinį lemia daugybė skirtingų faktorių. Vieni jų paaiškinami genų kombinacijomis, kiti genetiškai neištirti (nežinomi), tačiau kiekviena unikali kombinacija lemia vis kitą spalvą, o spalvų įvairovė yra didžiulė. Gyvulių veisėjus ir biologus visada domino kūno dangos spalvų paveldimumas. Veisiant pirmenybė dažnai būdavo teikiama ne tik eksterjerui, temperamentui, bet ir spalvai. Su laiku susiformavo ir įvairūs prietarai, kaip kad kaštanai – temperamentingesni už kitus arklius, o kerši tvirtesni(tai, kad nuo spalvos priklauso ir temperamentas, iš dalies gali būti ir tiesa - eksperimentas su lapėmis). Spalva taip pat buvo naudojama kaip apytikris tėvystės/tapatybės testas veislėse su pastovia spalva, tai yra patikrinimas, kad gyvuliai yra grynaveisliai.
Šiame straipsnyje kaip galima paprasčiau apžvelgiamos arklių spalvos ir jų genetika. Arklių spalvinę gamą sudaro trys pagrindinės spalvos: bėra, kaštana ir juoda. Visos kitos spalvos priklauso nuo šių trijų pagrindinių spalvų paskirstymo. Kaštoninė genetiškai yra raudona, o kitos dvi spalvos, be raudonos spalvos geno – juoda ir bėra. Visa kita arklių spalvų gama sukuriama prie šių genų „prilimpant“ kitiems, papildomiems.
Lietuvoje kol kas nėra vieno oficialaus šaltinio, apibrėžiančio arklio spalvas, tad jų pavadinimai gali varijuoti nuo geografinės vietos, o kai kurių retesnių spalvų arklių paprasčiausiai nesutinkama – daugiausia yra širmų, sartų, bėrų, juodbėrų ir obuolmušių arklių. Reti kaštanai, labai reti derešai, o šampaninės ar dėmėtos spalvos vietinio arklio vargiai surasi.
PAGRINDINĖS SPALVOS
Juoda
Yra du juodos spalvos tipai: blunkanti, neblunkanti juoda. Neblunkančios spalvos arkliai juodi pasilieka visą gyvenimą, nepriklausomai nuo jų gyvenimo ar darbo sąlygų, jų kailis žvilga kaip metalinis. Blunkančios spalvos arkliai kiek paruduoja(kartais gali atrodyti ir tamsiai rudi) nuo saulės, prakaito arba prasto šėrimo, o kartais tiesiog keičia spalvą sezoniškai. Idant išlaikyti jų spalvą, reikėtų tokius arklius laikyti ne tiesioginiuose saulės spinduliuose arba apdengtus gūnia. Blunkančios spalvos arkliai gali gimti juosvi, o kartais ir bėri ar rudi. Juodi arkliai geriausiai jaučiasi šaltesniame klimate, kadangi juoda spalva sugeria visus saulės spindulius.
Kojų ir snukio žymės leistinos. Veislėms būdinga spalva: Fryzas, Nonijus
Neblunkanti juoda Blunkanti juoda
Kaštoninė
Tai vienspalvis auksiškai, šviesiai rudas arklys su tokiais pat karčiais ir uodega. Kaštanai išvis neturi juodų plaukų, o spalvos varijuoja nuo beveik juodos iki auksinės. Skiriami įvairūs atspalviai: juodas kaštanas(tamsiausias raudonos atspalvis), raudas (raudonas kaštanas), smėlio atspalvio kaštanas ir kt.
Tamsiai kaštanas Raudas
Kaštanas Smėlio atspalvio kaštanas
Bėra
Bėra – tai šviesinimo geno paveikta juoda spalva. Tokio arklio kojos iki kelių ir alkūnių tamsios(juodos arba rudos), kūnas rudas. Ausų galiukai, karčiai ir uodega visąlaik juodi. Prusnos juodos arba rudos. Kadangi tai dominuojantis genas, daug arklių pasitaiko bėrų. Bėra arklio spalva gali varijuoti nuo šviesesnių iki tamsesnių tonų – juodbėra – arba gali būti su raudonu atspalviu. Juodbėrą spalvą nuo juodos galima atskirti pagal arklio paslėpsnius ir prusnas – jie būna rudi. Taipogi gali būti bėras obuolmušis — bėras su tamsesniais ratilais ant kūno. Veislėms būdinga spalva: Klivlendo bėris
Bėris Šviesiai bėras
Raudonai, tamsiai bėras Juodbėris
MODIFIKUOJANTYS GENAI
Iš viso yra keturi modifikuojantys genai, kurie keičia arklio spalvą. Tai yra pilkos, miltuotos(mealy/pangare), suodinos(sooty/smutty) ir sartos spalvos genai.
Pilka, širma
Pilkos spalvos genas randamas visose arklių veislėse. Tokios spalvos arkliai yra unikalūs, kadangi jie gimsta tamsūs – kaštoniniai ar juodi, ir su amžiumi šviesėja. Vienas arklys gali keisti spalvą kelis kartus. Visi pilki arkliai galų gale iššviesėja, nesvarbu, kokios spalvos jie gimė. Šviesėjimas paprastai pirmiausia pastebimas apie akis, oda taipogi kai kur gali depigmentuotis.
Iš pradžių arkliai būna plieninio atspalvio, vėliau gali virsti į pilkus obuolmušius. Obuolmušas atspalvis gali atsirasti arkliui sulaukus 4-12 metų, ir nuo veislės ir pačio individo priklauso, kaip greitai jis „žyla“. Galų gale arkliai tampa visiškai balti, nors oda – juoda(todėl vadinami pilkais, o ne baltais). Taipogi žinomos kitos šviesėjimo atmainos – šlakuota(flea bitten grey), kai ant kailio atsiranda daug mažyčių juodų ar kaštoninių dėmelių – bei rusva(Rose grey). Toks arklys ne šviesėja ne pilkai, bet rusvai.
Tamsiai pilkas, palšas Obuolmušis
 
Pilkas, šyvas Šlakis
Rusvas
Miltuotas, dulsvas atspalvis
 
Tokios spalvos arkliai kartais vadinami „miltasnukiais“, kadangi jų snukis, paslėpsniai, pilvas ir kojos būna šviesesni, tarsi numiltuoti. Šią spalvą dažnai turi asilai, mulai, bei primityvių ar laukinų veislių arkliai – pavyzdžiui, Eksmūro poniai ar Prževalskio arkliai. Pagrindinė arklio spalva gali būti juoda, kaštoninė arba bėra.
Juoda Kaštoninė
Bėra
Suodinas atspalvis
„Suodina“ (juoda kaip suodžiai) spalva yra viena iš lemiančių tamsius plaukus. Ji gali varijuoti nuo ryškiai šviesios iki suodinai juodos spalvos.
Ši spalva nesunkiai gali būti sumaišyta su kitais spalvų variantais, bet visgi skiriasi nuo jų genetiškai. Toks suodinas atspalvis randamas ir juodame, ir kaštoniniame kailyje, bet dažnai painiojamas su bulana spalva. Spalva ypatinga tuom, kad ji paprasčiausiai patamsina kailį tam tikrose vietose(nugarą, pečius, kaklą) ar gali užtamsinti visą. Gali būti obuolmuša, taipogi su juodų plaukų priemaiša.
Rusvas su suodina nugara Suodina juoda
Sarta
Šis genas paveikia tik kaštoninių arklių karčius ir uodegą – juos pašviesina nuo kreminės iki baltos spalvos. Tiesa, karčiai ir uodega gali būti nevienodai šviesūs. Tai recesyvinis genas, ir, tiesa, jo veikimas dar nelabai išaiškintas. Toks kailis gan dažnas tarp Lietuvos sunkiųjų arklių.
Tamsesnė sarta vadinama timsra.
Sarta Timsra
ŠVIESINANTYS GENAI
Iš viso yra keturi kailį šviesinantys genai: kreminis, sidabrinis, šampano ir pelėkas. Kadangi šie genai gali dvigubintis ir sudaryti naujas variacijas, kailio atspalvių yra be galo daug.
 
Kreminė, izabeliava
Šis dominantinis genas pašviesina bazinę spalvą, o padvigubintas beveik išvis nepalieka pigmento kailyje. Viengubas genas suteikia bulaną ir palomino spalvas. Dvigubas – kreminę, perlino.
Bulanas - Tai rusvas ar smėlio spalvos arklys su juodais karčiais ir uodega, taip paveikiama išblunka bėra spalva. Kojos iki kelių ir alkūnių juodos, gali būti šiek tiek dryžuotos. Kartais, jei yra pelėkos spalvos genų, bulani arkliai turi neryškią juotą išilgai nugaros. Yra įvairių atspalvių: bėrų, pilkšvų, auksinių.
Palomino - tai auksinio kailio arklys su visiškai baltais karčiais ir uodega, arba išblukinta kaštoninė spalva. JAV tokie arkliai veisiami kaip veislė(colour breed), kur svarbiausią faktorių sudaro spalva.
Kreminė - angl.cremello. Kreminės, šviesiai rožinės spalvos arklys su mėlynomis akimis, tai nublukinta kaštoninė spalva. Jeigu arklio oda ar akys tamsūs, jis nebe kreminis. Ilgai manyta, jog tai arkliai albinosai, bet pasirodo taip nėra. Tarp arklių išvis nebuvo rasta albinosų. Kai kur Lietuvoje tokie arkliai vadinami izabeliavais. Spalva, būdinga veislėms: Kathiawari, Achaltekams, taipogi JAV veisiamiems Kreminiams arkliams (American Cream Horse).
Bulanas Palomino, gelsva
Kreminė, izabeliava
Sidabrinė
Tai vienas iš retų genų, ir jis pasižymi tuom, kad tokie arkliai, net ir būdami tamsūs, turi šviesius, lininius karčius. Jis labai paveikia juodą ir bėrą kailį, bet ne kaštoninį. Nors genas retas, jo atvejų vis dažnėja. Svarbu nesumaišyti sidabrinės spalvos su sarta.
Šokoladinė-sidabrinė spalva pasižymi tamsiu kailiu ir šviesiais karčiais. Vadinama šokoladine, sidabrine obuolmuša.
Sidabrinė bėra - tai sidabrinio geno pašviesintas bėras kailis. Kailio spalva lieka tokia pati, tik karčiai ir uodega keičiasi. Taip pat gali iššviesėti buvusios juodos vietos; kumeliukai turi išvis šviesias kojas, bet su amžiumi jos patamsėja.
Sidabrinė šokoladinė Sidabrinė bėra
Šampaninė
Šampaninės spalvos genas – nesenas atradimas žirgininkystės pasaulyje. Jis veikia kaštoninės ir juodos spalvos arklius. Šampaninės spalvos arkliai kartais gimsta mėlynomis akimis, tamsesniu kailiu ir šviesia oda. Kailis su amžiumi šviesėja, o oda tamsėja, gali turėti „išvirkštinį“ obuolmušumą. Gleivinė paprastai strazdanota.
Yra įvairių atspalvių, priklausomai nuo genų saveikos:
Klasikinė šampaninė - tai juodas arklys paveiktas šamapninio geno.
Auksinė šampaninė - kaštoninis arklys, paveiktas geno. Dėl panašumo, gali būti maišomas su palomino spalva, bet uodega ir karčiai ne visuomet būna balti.
Gintarinė šampano - tai bėri žirgai, paveikti geno, retkarčiais galima sumaišyti su bulana.
Sidabrinė šampano - tai juodas arklys, paveiktas ir sidabrinio, ir šampaninio geno.
Klasikinė Auksinė
Gintarinė Sidabrinė
Pelėka
Tai pilkas arklys su tamsiomis kojomis, karčiais ir uodega. Ši spalva išsiskiria primityviomis žymėmis: juodu dryžiu išilgai visos nugaros, kartais ir dryžuotomis kojomis, dviejų spalvų karčiais, tamsesnėmis ausimis ar brūkšniu ant pečių(tokį dažnai turi laukiniai asilai). Veikia kaštoninę, bėrą ir juodą spalvas. Dažniausiai pasitaikanti spalva – bėros pelėka, paskui tamsesnė pelėka iš juodo kailio. Kaštano pelėka sunkiau atpažįstama, kadangi arklio spalva išlieka kaštoninė, o primityvios žymės – kiek tamsesnės už kūno spalvą. Galva paprastai irgi tamsesnė už kūną. Šitokia spalva dažnai pasižymi senos, primityvios veislės. Spalva būdinga Norvegijos Fjordams, Eksmūro poniams, taip pat daugeliui kitų ponių veislių, Žemaitukams, Prževalskio arkliams,Tarpanams, Diulmeno poniams, Lenkiškiems arkliukams, tačiau niekada nepasitaiko tarp arabų ir anglų grynakraujų.
Kaip šią spalvą atskirti nuo bulanos? Visų pirma, jos skiriasi genetiškai, tačiau tam reikia išsamių tyrimų. Tačiau paprasčiausia atskirti taip – pelėki arkliai visada turi primityvių žymių, tačiau tokia kailio spalva nebus obuolmuša(nebent būtų įsipainiojęs koks neįprastas genas), skirtingai nuo bulanos.
pelėka (bėra) pelėka (juoda)
pelėka (kaštoninė)
Perlinė
Perlino genas buvo atrastas visai neseniai, ir jis nėra susijęs nei su kremine, nei su šampanine spalva. Tokių arklių reta, kadangi genas recesyvinis, ir „pasislėpęs“ gali tūnoti kelias kartas. Taipogi viena geno kopija kailyje beveik nepasireiškia, o dvi – beveik visiškai jį nušviesina. Šita spalva panaši į kreminę, bet arkliai turi kiek tamsesnį kailį ir auksinius (tamsesnius) karčius, šviesias akis, tačiau jei arklys yra ir kreminio ir perlino geno nešiotojas, iš akies spalvų skirtumo nustatyti nebeįmanoma(jie vadinami pseudo-kreminiais arba pseudo-perlino arkliais).
Šis genas pastebėtas tarp iberiškų arklių ir kitų iš jų kilusių veislių: andalūzų, lusitano, kvorterių, paintų ir kt.
Perlino
________________________________________
KITOS SPALVOS
Dereša
Šitokios spalvos arkliai varijuoja nuo raudonos iki mėlynai pilkos spalvos. Gali būti sumaišyti su pilkais arkliais, bet pagrindinis skirtumas yra toks, kad derešų arklių kūnas šviesėja, o galva ir kojos lieka bazinės spalvos. Tokia spalva – labai savita. Derešą spalvą lemia dominantinis genas, ir išderešėti gali bet kokios spalvos arklys. Pagrindinės spalvos plaukai ne šviesėja, o yra pramaišiui su baltais plaukais, o keršuose, dėmėtuose ar pilkuose arkliuose tai gali ir nelabai matytis. Su kiekvienu šėrimusi spalva keičiasi, o arkliui senstant ji tamsėja. Taipogi įdomu, kad susižeidus atauga ne dereši, o pagrindinės, tamsesnės, spalvos plaukai.
Rabicano – gali būti sumaišyta su tam tikru keršumu(Sabino), bet čia balti plaukai yra pramaišiui su tamsesniais. Išbąla ne visas kūnas, bet kai kurios jo dalys: pilvas, nugara ties uodega, o kartais ir šonai.
dereša (juoda) dereša (kaštoninė)
 
dereša (bėra) Rabicano
Kerša
Tai arklys su kitokio kailio lopais ant kūno. Išskiriamos trys rūšys, kokie gali būti kerši arkliai: Overo — balti lopai ant kitos spalvos kailio pagrindo, dažnai tokie arkliai turi ir baltą snukį, Tobiano — ant balto kailio pagrindo kitos spalvos lopai, galva visad tamsi, o kojos šviesios ir Sabino – šie nuo kitų skiriasi tuo, kad jų lopų pakraščiai „išsipešioję“, tarsi plunksniniai, o akys dažani mėlynos. Spalva, būdinga veislėms: Paintas, Pinto, Čigonų arklys.
Taipogi skiriami ir reti visiškai balti arkliai, nešiojantys keršumo ar dėmėtumo geną (Dominant white). Jie gimsta balti ir išlieka tokie visą savo gyvenimą, o jų oda nepigmentuota, balta. Tuom jie skiriasi nuo pilkų arklių – pastarųjų oda juoda.
Overo Tobiano
 
Sabino Baltas arklys
Dėmėta
Dėmėtas – baltas arklys su mažomis juodomis dėmelėmis ant viso kūno. Arklys gali būti visas dėmėtas, arba iš dalies dėmėtas. Taip pat šie arkliai pasižymi ir dėmėta oda bei gleivine, matomu akies baltymu bei dryžuotomis kanopomis. Šio geno paveikiamos abi bazinės spalvos – ir kaštoninė, ir juoda. Yra įvairiausių dėmėtumo rūšių, o dažniausiai pasitaikančios yra šios:
Leopardinė - tai baltas kailis su įvairaus dydžio juodomis dėmelėmis. Kartais jų gali būti ir visai nedaug.
Šerkšno - gali būti sumaišyta su dereša, bet balti plaukai auga ant nugaros.
Snaigiška - nedidelės baltos dėmelės ant kailio, gali plėstis arkliui senstant. Nesumaišyti su paukščių(birdwatcher) dėmelėmis.
Lakuota dereša - panaši į derešą, bet arklys sendamas ne tamsėja, o šviesėja, gali matytis ir didesnių dėmelių.
Antklodė - dažniausiai pasitaikanti spalva. Tai viena balta dėmė ties kryžiumi, o jos viduje gali būti tamsesnių dėmelių. Dėmės šonai gali būti išsipešioję. Mažesnės dėmelės po kiekvieno šėrimosi gali keisti vietą ar išnykti.
Snieginė - panaši į antklodę, bet baltoje dėmėje nėra mažesnių dėmelių, o ir ji pati gali būti daug didesnė.
Spalva, būdinga veislėms: Apalūzas, Knabstrubas, Norikas, Mažasis apalūzų ponis.
Leopardinė Šerkšno
Snaigiška Lakuota dereša
Antklodė Snieginė
 
Kanopos ir jų priežiūra
Kanopa vadinamas kaulinis darinys kojos gale, kuriuo arklys remiasi į žemę. Iš tikrųjų – tai vienintelis nenunykęs trečiasis plaštakos pirštas. Kadangi jis turi nešti kone visą gyvūno svorį, evoliucionuojant pakito jo sandara ir prisitaikymas.
KANOPOS SANDARA IR FUNKCIJA
Kanopa – gan sudėtingas organas, susidedanti iš išorinės ir gyvos vidinės dalies. Išorinė dalis, sauganti vidines struktūras, vadinama ragine kanopos dalimi, arba ragu. Tai sienelė, o iš apačios – varlė bei padas.
Anatomiškai kanopos sienelė yra analogiška žmogaus ar gyvulio nagui – ji saugo kanopą nuo išorinio poveikio. Sienelės storį galima nustatyti žiūrint į žirgo baltąją liniją ant pado – tai giliausias raginės sienelės sluoksnis ir jis sudaro šią liniją(iš viso sluoksnių yra trys). Paprastai šoninės sienelės storis varijuoja nuo 6 iki 12 milimetrų, o padas su varle apačioje turėtų sudaryti mažiausiai 1,3cm storio sluoksnį. Raginė varlė yra elastingas pleišto formos kūnas, kuris apsaugo kanopos gyvuonį ir padeda jai plėstis judėjimo metu. Arkliui judant ji veikia kaip kraujo pompa. Aplink varlę kanopą saugo padas. Kanopos gyvuonis yra įsiterpęs tarp kaulo ir sienelės. Čia – gausus kraujagyslių tinklas. Po kanopos kaulu – tarsi pagalvėlė, sauganti ir amortizuojanti kojos kaulą bei sąnarį - skaidulinis intarpas. Jaunų kumeliukų jis būna minkštas, o su amžiumi vis kietėja. Kanopos audinį iš esmės sudaro tvirtas, netirpus baltymas keratinas.
Ragą gamina kanopos apynagė(kanopos viršutinis kraštas, besiribojantis su čiurna). Čia nuolat formuojasi naujos ląstelės, kurios išstumia senesnius sluoksnius į paviršių. Jie nebegauna maisto medžiagų iš kraujo, ir todėl išsausėja, sukietėja ir tampa į žmogaus nagą panašia lanksčia mase. Rago sienelė paauga maždaug 1 cm per mėnesį, o tai reiškia, kad nauja sienelė per visą kanopos ilgį išauga per apytikriai 9-12 mėnesių, priklausomai nuo individualaus arklio. Kanopų augimo greitis dažnai priklauso ir nuo žirgo mitybos bei medžiagų apykaitos, amžiaus, fizinio krūvio ir būklės, metų laiko, priežiūros bei įgimtų savybių.
Priekinės kanopos būna didesnės, plokštesnės nei užpakalinės ir turi žemesnius užpenčius. Kad kanopa galėtų tinkamai funkcionuoti, ji turi būti taisyklingos formos, jos ragas turi būti tvirtas, be didesnių rievių, lankstus ir netrapus. Jei kanopos per siauros, mažėja jų amortizacinės savybės ir didėja ligų galimybė.
Kanopos taipogi atlieką daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų. Pirmiausia – apsauginę. Išradingai kalbant būtų galima teigti, kad arkliai visuomet stypčioja tik ant vieno piršto. Galima taipogi turėti omeny, kad žirgas paprastai sveria ne mažiau nei 400kg, gali bėgti didžiuliu greičiu, o jo kojų sąnariai ne storesni nei žmogaus. Taigi, kanopos atlaiko nemenką svorį: greitos risčios metu kanopas veikia 4,5 tonos jėga. Jojant didžiausiu greičiu, krūvis padidėja iki 8,2 tonų, o prastai pastačius kanopą ant žemės paviršiaus arba netinkama seka susitraukus raumenims, apkrova gali viršyti 10 tonų. Kanopos yra svarbios saugant jautrias žirgo pirštų struktūras ir amortizuojant, sušvelninant smūgius, sumažinant traumų riziką.
Kita svarbi funkcija – padėti varinėti kraują po organizmą. Vi¬si ka¬no¬pos pa¬ki¬ti¬mai, vyks¬tan¬tys ju¬dė¬ji-mo me¬tu, va¬di¬na¬mi ka¬no¬pos me¬cha¬niz¬mu. Ki¬ti¬mai vyks¬ta pa¬gal ju¬de¬sių fa¬zes ir pri¬klau¬so nuo ju¬de-sio grei¬čio, ke¬lio kie¬tu¬mo, saus¬gys¬lių ir raiš¬čių, ga¬lū¬nių pa¬sta¬ty¬mo ir kulkš¬nių nuo¬žul¬nu¬mo. Kadangi arklio kojų apatinėse dalyse raumenų nėra, kanopos padeda varinėti kraują po organizmą, įšstumti jį atgal iš kojų. Kaip tai vyksta? Gyvūnui bėgant, statant koją ant žemės, kanopa išsiplečia, ir į ją priplūsta kraujo – tai trečias organas arklio kūne pagal aprūpinimą krauju. Vėl pakėlus koją iš kanopos kraujas išstumiamas aukštyn, atgal į širdį. Taigi, idant palaikytų normalią kraujo apytaką, žirgai turi pakankamai judėti.
Kanopomis žirgai taipogi jaučia paviršių, jos įtakoja ir koordinacijos pajautimą. Tinkamos formos kanopa padidina ir sukibimą su paviršiumi. Galų gale, arkliui bėgant, kanopose pasigamina šiluma, kuri neleidžia atvėsti kraujui ir skatina medžiagų apykaitą.
Kanopos vaizdas iš šono. Sienelė(rudos spalvos), varlė(tamsiai pilka), kaulas(šviesiai pilkas), skaidulinis intarpas(gelsva), minkštieji audiniai(rožinė), padas (oranžinis), sausgyslės(žydra). Kanopos vaizdas iš apačios. Šoninė sienelė(ruda), padas(rožinė), varlė(pilka). Baltoji linija – balta prie sienelės.
BENDROJI PRIEŽIŪRA
Kanopas privalu tinkamai prižiūrėti, kadangi jos įtakoja žirgo sveikatą. Sena anglų patarlė netgi byloja – nėra kojų, nėra ir žirgo. Tinkamai prižiūrimos kanopos ir vystosi taisyklingai.
Visų pirma, prieš ir po darbo privalu jas išvalyti, taipogi apžiūrėti, ar nėra pažeidimų, įstrigusių svetimkūnių. Taipogi būtina pasirūpinti ir kasdienėmis žirgo gyvenimo sąlygomis. Pakankama mityba yra svarbi kanopų sveikatai ir jų augimo tempui. Tam tikrų maisto medžiagų perteklius ar trūkumas sukelia kanopų susirgimus. Pavyzdžiui, pašarų papildai su sieros turinčiomis amino rūgštimis skatina kanopų augimą ir rago tvirtumą. Trūkstant vitaminų ir mineralinių medžiagų, gali sutrikti kanopos ragėjimo procesas, kanopos gali tapti per minkštos ir trapios.
Kas be ko, žirgui privalu daug ir reguliariai judėti. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į gruntą: gilus, klampus paviršius riboja kanopos mechanizmą, o per kietas, ypač jei arklys kaustytas, sukelia per didelį šoką. Netinkamas kaustymas taipogi gali sumažinti ir riboti kanopos mechanizmą.
Arklidėse privalu užtikrinti tinkamas higienines sąlygas – per sausas kraikas arkliui gali sausinti kanopas. Jos labai sutvirtėja, išsausėja ir ima skilti. Jei krai¬kas per drėg¬nas, ka¬no¬pos ra¬gas tam¬pa minkš¬tu ir lūž¬tan¬čiu, gali įsimesti pūvinys. Minkš¬tos ra¬go da¬lys grei¬tai iš¬brinks¬ta. Var¬lės ra¬gas tam¬pa minkš¬tas ir jaut¬rus įvai¬riems che¬mi¬niams ir fi¬zi¬niams ža¬lin¬giems veiks¬niams. Mėš¬las ir sru¬tos, ku¬rio¬se yra amo¬nia¬ko, dir¬gi¬na ka¬no¬pos var¬lę, ir ji pra¬de¬da ir¬ti.
Dėl mechanikos sutrikimų susiformuoja netaisyklingos kanopos ir susidaro įvairios deformacijos, kurios, priklausomai nuo deformacijos masto, trukdo kanopai atlikti savo funkciją. Idant to išvengtumėte, labai svarbu tinkamai jas prižiūrėti – palaikyti ne tik tinkamas joms sąlygas, bet ir pačių kanopų formą ir ilgį jas apdrožiant.
KAUSTYMAS IR KANOPŲ APSAUGA
Kadangi arklio domestikacija įtakojo ir jo fiziologiją, dažnai neišsiverčiama be žmogaus išsikišimo. Kitaip nei laukiniai jų protėviai, šiandieniniai arkliai dažnai nebegali pasigirti tvirtomis ir viską atlaikančiomis kanopomis. Žmogus jau seniai suko galvą, kaip apsaugoti savo žirgo kanopas – jo antrąją širdį.
Vienas populiariausių būdų iki šių laikų yra kaustymas. Pasagos apsaugo žirgo kanopas nuo sužeidimų, per greito nusidėvėjimo, leidžia laisvai judėti įvairiais paviršiais. Ar¬klius, ku¬riais jo¬di¬nė¬ja-ma kie¬tu pa¬grin¬du, bū¬ti¬na kaus¬tyti kas 6–8 sa¬vai¬tes.
Tinkamas kaustymas nesukelia gyvuliui jokio skausmo. Kaus¬tant ar¬klį, pir¬miau¬sia pa¬ša¬li¬na¬mos se¬nos pa¬sag¬vi¬nės ir nui¬ma¬ma se¬na pa¬sa¬ga. Po to ka¬no¬pa ap¬dro¬žia¬ma, pašalinamos nereikalingos nuoaugos, kadangi pasagos neleidžia ragui natūraliai nusidildyti. Po to prie kojos pri¬tai¬ko¬ma nauja pa¬sa¬ga. Ji ga¬li bū¬ti taikoma šal¬ta ar¬ba įkai¬tin¬ta – karštą pasagą pridėjus prie kanopos lengviau galima nustatyti, ar ji tinka, įkaitęs metalas lengviau pasiduoda keičiant jo formą. Tiesa, prieš kalant karšta pasaga atvėsinama, idant nepažeistų kanopos audinių. Tvir¬ti¬na¬ma prie ka¬no¬pos 6 ar 8 vi¬ni¬mis, ku¬rie ka¬la¬mi į bal¬tą¬ją li¬ni¬ją. Su¬ka¬lus gi¬liau, ar¬klys šlu¬buos, su¬ka¬lus per ar¬ti ka¬no¬pos kraš¬to, – pa¬sag¬vi¬nės grei¬tai iš¬kris, ir ar¬klys pa¬mes pa¬sa¬gą. Tokia nelaimė gali atsitikti, jei žirgas pernelyg muistosi, kalvis yra nepatyręs, jei blogai pritaikyta pasaga, baltoji linija per siaura ar tiesiog dėl inventoriaus gamybos broko. Pa¬sag¬vi¬nės iš ka¬no¬pos iš¬len¬da apie 2,5 cm aukš¬čiau pa¬do. Jų ga¬liu¬kai už¬len¬kia¬mi re¬plė¬mis ir su¬ka¬la¬mi į ka¬no¬pą arba nudildomi.
Tinkamai kaustant negalima sutrikdyti kanopos mechanizmo. Ka¬no¬pos sie¬ne¬lių ju¬dė¬ji¬mas vyks¬ta tik iki tam tik¬ros ri¬bos: prie¬ki¬nės ka¬no¬pos – iki pla¬čiau¬sios ka¬no¬pos vie¬tos, maž¬daug per vi¬du¬rį ka¬no¬pos, o už¬pa¬ka¬li¬nės ka¬no¬pos – iki už¬pa¬ka¬li¬nio ka¬no¬pos treč¬da¬lio. To¬dėl, prie¬ki¬nė¬je ka¬no¬po¬je pa¬sag¬vi¬nes ga-li¬ma kal¬ti iki pu¬sės treč¬da¬lio, o už¬pa¬ka¬li¬nė¬je – pir¬muo¬se dvie¬juo¬se treč¬da¬liuo¬se.
Kita populiarėjanti alternatyva kaustymui - barefoot(angl. basas) technologija. Vietoj pasagų kanopos tiesiog apdrožiamos iki tinkamo ilgio – kaip laukinis arklys judėdamas įvairiais paviršiais „nusidildytų“ jas pats.
Kanopa turėtų būti pasvirusi 45 laipsnių kampu, ne per ilga ir ne per trumpa. Atsižvelgiant į tai, reguliariai reikia koreguoti kanopas jas apdrožiant. Pavyzdžiui, jei žirgas visada juda minkštu gruntu, jo kanopos nenusidėvi ir užauga per ilgos. Tada keičiasi kojos pasvirimo kampas, apkraunami sąnariai, koja statoma netaisyklingai. Judant kietu gruntu vyksta atvirkštinis procesas. Žirgai be pasagų sėkmingai netgi dalyvauja varžybose – su laiku jų kanopos sutvirtėja, prisitaiko prie krūvio, tereikia pakoreguoti jų formą. Tiesa, ka¬no¬pas tai¬syk¬lin¬gai pa¬trum¬pin¬ti ir pa¬kaus¬ty¬ti rei¬kia įgu¬di¬mo.
Vis dėlto, kaustymas gali padėti arkliams, kurių kanopos netaisyklingos, jautrios ar per greitai nusidildo. Dar kita egzistuojanti alternatyva – specialūs hiposandalai arba batukai, žinomi ir naudojami jau nuo Romos laikų.
Aklinos pasagos naudojamos gydomąjam kaustymui. Jos padeda palaikyti tinkamą kanopos funkcionavimą ir raumenų darbą. Įprasta arklio pasaga. Mažesnės skylutės skirtos pasagvinėms, o į didesniąsas gali būti įsukti grifai – kabliukai, padidinantys sukibimą ir neleidžiantys slysti kojai jojant slidžiu paviršiumi. Šiuolaikiniai hiposandalai. Ši priemonė apsaugoti žirgo kojas egzistavo jau nuo Romos imperijos laikų – tada toks apavas pintas iš karnų. Paprastai jie naudojami tik jojimo metu, arba kai dėl kanopos jautrumo ar sužeidimo reikia ją apsaugoti.
 
Maitinimasis, miegas, dauginimasis
Šiuolaikinėje visuomenėje žirgas tapo laisvės simboliu – visada šuoliuojančiu, nepavargstančiu ir didingu gyvuliu. O kaip iš tikrųjų veikia arklio vidinis laikrodis, kaip jis gyvena?
MAITINIMASIS
Arklių maitinimosi įpročiai laisvėje ir žmogaus prieglobstyje – gan skirtingi. Taip yra todėl, kad žmogus apriboja natūralų arklio maitinimosi ritmą. Natūraliai arkliai kasdien nubėga 5-12 km ieškodami ėdesio, ir maitinasi visą dieną po truputį. Ekvido skrandis mažas – jame gali tilpti tik maždaug puskibiris pašaro vienu metu – tad arkliai visą dieną praleidžia vaikščiodami ir ėsdami. Arklio maitinimosi laiką formuoja tam tikri faktoriai – tokie kaip maisto tipas ir galimybė jį gauti, maisto medžiagų poreikis ir valgymo įpročiai. Kai maisto trūksta (arba kai ganytis išleidžiama tik tam tikrą laiko tarpą), arkliai daugiau laiko praleidžia ėsdami. Daugumoje tyrimų teigiama, kad dažniausiai arkliai maitinasi nuo vėlyvos popietės iki sutemų. Kartais ėdama ir naktį, dažniau vasaros laiku. Įdomu ir tai, kad arkliai neturi sotumo jausmo, tad lengvai gali ir priaugti svorio, jei ganyklos žolė maistinga.
Arkliai rupšnoja žolę savo jautrių lūpų pagalba. Apuostydami ir apčiuopdami jie atskiria tinkamą pašarą – žoleles, grūdinių kultūrų varpas, skaniausią šieno dalį, o tai kas jiems nepatinka – palieka. Ekvidai dažnai nuėda ganyklą plotais – kartais net iki žemės, kai šalia žaliuoja net nepaliesti ploteliai. Žinoma, jų išrankumas priklauso nuo to, kiek žirgas išalkęs.
Ekvidų, kitaip negu porakanopių, skrandis turi tik vieną kamerą, ir maistas virškinamas skrandžio rūgšties pagalba. Ji išsiskiria visą laiką, bet kadangi natūraliai skrandis vis papildomas, seilės rūgštį kiek neutralizuoja. Per dieną laukinis arklys išskiria net iki 60 litrų seilių.
Jeigu trūksta seilių, rūgštis pradeda ėsti skrandžio sieneles. Visa bėda, jog arklys, skirtingai nei žmogus, seiles išskiria tik ką nors kramtydamas. Tad svarbu, kad jis turėtų galimybę kuo ilgiau kramtyti – šieną, žievę ir pan. Priekandžiavimas taipogi gali būti viena blogo virškinimo ir skrandžio rūgšties pertekliaus paskemių – taip gyvūnas bando „pasigaminti“ daugiau seilių.
Arkliai gali tapti nervingi ir jautrūs, jei tarp šėrimų yra per didelis laiko tarpas, ar jei šeriama nereguliariai. Bandoje individai matinasi remdamiesi hierarchija – aukštesnio rango individai ėda pirmieji. Jei maisto yra nedaug, žemiausio rango arkliai kartais nebegauna nieko. Tad rekomenduojama, jei negalima užtikrinti, kad maisto užteks visiems, arba šerti arklius atskirai, arba ganykloje išmėtyti pašarą skirtingose jos vietose.
Vanduo taip pat yra labai svarbus. Be jo arklys gali išgyventi vos kelias dienas, ir praradęs 8-10% skysčių miršta. Paprastai arklys išgeria apie 38-45 litrus vandens per parą. Daugiau vandens reikia maitinančioms kumelėms ir vien sausą ėdalą gaunantiems arkliams.
MIEGAS
Arkliai, kitaip ne žmonės, per parą miega trumpiau, bet dažniau. Arkliui paprastai užtenka nuo kelių minučių iki kelių valandų gilaus miego per parą, vis po kelias minutes. Kumeliukai iki trijų mėnesių amžiaus vis priguldami trumpo poilsio pramiega pusę paros.
Suaugę arkliai gali ilsėtis ir stovėdami – taip yra dėl ypatingos kojų anatomijos. Ji leidžia „užfiksuoti“ kojų sąnarius ir atsipalaiduoti netgi stovint. Šitoks poilsio būdas labai patogus žolėdžiui gyvūnui: pajutus pavojų jis iš karto gali bėgti gelbėdamas savo gyvybę, o ne eikvoti brangų laiką bandydamas atsistoti. Rinkdamiesi poilsio vietą, arkliai taipogi imasi atsargumo priemonių – laukuose, nors ir ieško užuovėjos, atsistoja nugara į vėją, iš karto pasisuka ten, pro kur būtų lengviausia pasprukti. Net ir arklidėse dauguma arklių ilsisi pasisukę snukiu į duris.
Vis dėlto, nors žirgas gali miegoti stovėdamas, kažkurį laiką jis turi ir atsigulti. Kai kurie mokslininkai mano, kad arkliai privalo atsigulti, norėdami įmigti giliau. Vis dėlto, ilgai gulėti gyvūnas negali – apsunkinamas širdies darbas, spaudžiami organai. Arkliai, kaip ir žmonės, turi tas pačias miego fazes – lėtojo miego bei greitojo miego. Giliausiai įminga gulėdami ant šono, greitojo miego metu sapnuoja. Suaugę individai praleidžia maždaug 4-15 valandų ilsėdamiesi atsistoję, ir nuo kelių minučių iki kelių valandų – gulomis.
Arklių miego laikas varijuoja nuo oro, paros meto, sezono ir to, kas vyksta aplink. Pavyzdžiui, arklidėje laikomi žirgai paprastai daugiausiai miega anksti ryte ir vakaro valandomis – tada, kai viskas nurimsta. Vasarą, arba kai saulėta, dažnas arklys mėgsta pasnausti truputėlį ilgiau.
Daugumai žinoma, kad žolėdžiai gali ilsėtis tik jausdamiesi saugūs. Bet gi įdomu tai, kad žirgai arklidėje miega mažiau, nei laisvėje. Taip yra todėl, kad jie jaučiasi ne saugūs, o tik izoliuoti. Arkliai, kaip bandos gyvūnai, geriausiai jaučiasi būdami kartu su kitais savo gentainiais. Paprastai keliems individams miegant, vienas atlieka sargo pareigas. Taip vis pasikeisdami pareigomis gali pailsėti visi bandos nariai. Arklidėse, atvirkščiai, žirgas jaus, kad yra vienas, tad miegos mažiau ir negiliai. Kaip tik dėl to kartais du arkliai ilsisi prisiglaudę prie gardo sienelės iš abiejų pusių – kad jaustų, kad kažkas yra šalia.
DAUGINIMASIS
Kumelaitės lytinę brandą paprastai pasiekia 12-15 mėnesių amžiaus, nors retkarčiais ir 9-10 mėnesių. Eržilai yra pajėgūs apvaisinti kumelę nuo 15 mėnesių amžiaus. Vis dėlto,fiziologinų branda ateina kur kas vėliau – apie 3-4 metus, tad jaunų gyvulių poruoti nerekomenduojama.
Kumelės lytinis ciklas sezoniškas, kartojasi kas 20 – 28 dienas. Lytinis ciklas pasitaiko anksti pavasarį, pakartotinas būna trumpesnis, bei ryškesnis. Apie birželio mėnesį lytinis ciklas gęsta. Jeigu kumelė neapsivaisino – ciklas pasikartoja rugpjūčio, spalio mėnesiais. Draikos ir rujos požymiai tęsiasi 7 – 12 dienų. Rujos kulminacijos metu kumelė veržiasi prie eržilo, žvengia, karpo ausimis, yra energingesnė nei paprastai. Ritmiškai susitraukinėja lytinės lūpos, prisiartinus eržilui priima kergimo pozą, leidžiasi kergiama. Tai geriausias kergimo laikas. Šie požymiai kartais išryškėja 3 – 5 dieną nuo draikos požymių pradžios. Jeigu po 1 – 2 parų kergta kumelė dar prisileidžia eržilą, kergiama pakartotinai.
Kai kurių kumelių rujos požymiai silpni, arba jų išvis nėra, tada naudojamas „bandomasis eržilas“ – dažnai kastruotas – idant nustatyti, kada kumelė tiksliai rujoja.
Eržilas, tikrindamas, ar kumelė pasiruošusi poruotis, dažnai demonstruoja Flemeno reakciją. Jis žvengia, stumdo ir kartais net kandžioja kumelę. Kai kurių žirgų elgesio tyrėjų nuomone, tai netgi svarbesnė poravimosi proceso dalis nei rujos nustatymas iš kvapo – tik gavęs kumelės sutikimą eržilas gali ant jos lipti.
Arkliai dažnai kergiami pavasario mėnesiais, idant kumeliukas po 11 mėnesių nėštumo galėtų augti atvirame ore. Kitais atvejais kumeliuko gimimo datą lemia kiti faktoriai – pavyzdžiui, lygiosiose lenktynėse stengiamasi, kad kumeliukas gimtų metų pradžioje.
Libido – tai terminas nusakantis gyvūno seksualinio aktyvumo laipsnį. Eržilas su aukštu libido stengsis bet kokia kaina pasiekti ir susikergti su kumele. Natūraliai, skirtingi eržilai turi skirtingą libido laipsnį – nuo visiško neveiklumo iki agresyvumo. Abiem atvejais tai sukelia problemų. Arklys su pernelyg aukštu libido laipsniu pasidaro agresyvus, netgi pavojingas, jį domina tiktais rujojanti kumelė. Ir atvirkščiai – kergiant eržilą su žemu seksualinio aktyvumo laipsniu, prireikia daug kantrybės ir išmanymo.
Kumelei, likus kelioms dienoms iki atvedimo, spenių galuose pasirodo šviesaus, klampaus sekreto lašai, pabrinksta tešmuo, jis tampa jautrus lietimui. Prieš keletą valandų iki atsivedimo kumelei įkrinta šonai, atsipalaiduoja dubens raiščiai, pabrinksta vulva, kumelė šalinasi partnerių, šeimininko, ji nerami, pradeda trypti kojomis, daugelis kumelių prakaituoja.
Po atvedimo praėjus 6 – 14 dienų, kumelėms atsiranda kumeliavimosi ruja. Šios rujos būdingas požymis – lengvas kumeliuko viduriavimas ir kiti paminėti rujos požymiai. Tuo metu kumelė gerai apsivaisina, tačiau dėl žymios organizmo apkrovos (nėštumo, kumeliavimosi, laktacijos) vaisius dažnai rezorbuojamas, todėl kumelę patartina kergti praėjus maždaug 1 mėn. po apsikumeliavimo.
 
Žymės
Žymėmis vadinamos įgimtos dėmės ir juostos, kurios būna įvairaus dydžio ir formos ant arklio galvos, galūnių ir liemens. Jos būna baltos arba tamsios spalvos – tamsesnės negu pagrindinė arklio spalva. Paprastai jos nurodomos arklio pase, nes nesikeičia visą gyvenimą, ir gali padėti identifikuoti gyvulį.
SNUKIO ŽYMĖS
Žvaigždė – didesnė ar mažesnė, bet ryški baltų plaukų dėmė kaktoje. Gali
būti apvalios, ovalinės, pailgos, įpjovos, kylio, trikampio, kitokios formos žvaigždės.Žilutė - tarp pagrindinės spalvos įsimaišę baltos spalvos kuokšteliai, nesudarantys ryškios dėmės.
Brūkšnys – siaura balta juosta priekinėje galvos dalyje. Brūkšnys gali būti
siauras ar platesnis, lygus arba banguotas, ištisinis arba su pertrūkiais, ilgesnis arba
trumpesnis.
Laukas – tai plati balta juosta, apimanti beveik visą priekinę galvos dalį.
Baltasnukis su plačiu lauku – baltas laukas apima visą kaktą, o šnervės ir snukis visiškai balti. Kartais baltos gali būti tik lūpos.
Įkirpimas Žvaigždė Brūkšnys su pertrūkiais
Brūkšnys Laukas Baltasnukis
KOJŲ ŽYMĖS
Pusvainikis, apynagė – balta žymė palei kanopos kraštą.
Vainikas arba balta čiurna – balto plauko žymė nuo kanopos iki čiurnos.
Puskojinė - balta žymė, besitesianti per pusę kojos apatinės dalies.
Kojinė, arba balta koja, tęsiasi nuo kanopos iki kelio.
Pusvainikis Vainikas Puskojinė Kojinė
KITOS ŽYMĖS
Baltos dėmelės - angl. birdcatcher, tetrarch. Mažos, maždaug trintuko dydžio baltos dėmelės, išsimėčiusios ant viso kūno, gali būti viena ar kelios. Jų kilmė nežinoma, paprastai pasitaiko tarp anglų grynakraujų ir akhaltekų.
Tamsesnės dėmės, „prakaito“ dėmės - neaiškios kilmės tamsesnės dėmės ant kailio, neįgimtos, t.y. gali atsirasti ir išnykti. Paprastai matomos ant kaštanų ar palomino spalvos arklių.
Rainumas - yra daug rainų kačių ir šunų, bet, pasirodo, jis pasitaiko ir tarp arklių. Tai labai retas reiškinys. Intensyviausias rainumas būna ant kaklo, pečių ir korpuso. Kartais rainumą galima sumaišyti su įvairiomis raukšlėmis, išsišėrimu ir pan.
Apsiuvimas - (angl. lacing) Kartais tokios dėmės primena vandens mirguliavimą arba žirafos kailį. Vadinamos jos taip pat įvairiai: marble (marmuras), lacing, giraffe (žirafa). Išsivysto per tam tikrą laiką. Prigimtis nežinoma.
„Kraujo“ dėmės - tai didelė šlakuoto kailio dėmelių koncentracija vienoje vietoje. Randamos tik ant pilkų žirgų, ypač arabų. Dėmė gali plėstis arkliui augant.
Baltos dėmelės Tamsesnės dėmės Rainas arklys
Apsiuvimas „Kraujo“ dėmės
NENATŪRALIOS ŽYMĖS
Įdagai naudojami pažymėti tam tikrus individus – arba pagal veislę(pavyzdžiui, trakėnai, hanoveriai, dartmūro poniai turi specifinius įdagus) arba pagal savininką. Įdagas padaromas lauže arba specialiame kaitintuve įkaitintu metaliniu ženklu. Jis išdegina odą, ir ten nebeauga plaukai.
Humaniškesnis būdas žymėti gyvulius – šaldant sausu ledu ar skystu azotu. Azotas pakeičia plauko pigmentą gaminančias dalis, ir žymėjimo vietoje atauga balti plaukai. Žymėjimo vietoje nuskutami plaukai, ir atšaldytas „įdagas“ priglaudžiamas prie odos. Jis laikomas priklausomai nuo kailio spalvos: tamsiems arkliams trumpiausiai, o šviesiems ilgiausiai. Deja, toks žymėjimas yra brangesnis ir mažiau nuspėjamas, sunku jį įžiūrėti, kai plaukas ilgas(žiemos metu).
Arkliai dažnai gali būti identifikuoti ir iš kitokių žymių, likusių nuo traumų ir sužeidimų: derešų arklių plaukas sužalojimo vietoje atauga tamsesnis, be baltų plaukų priemaišų, taip pat visiems arkliams nuo balno, pakinktų pritrynimo ar kitokių sužalojimų vietoje atauga balti plaukai.
Kanados trakėno įdagas Šaltas žymėjimas
 
Jojimo apranga
Tinkama jojimo apranga yra ne mažiau svarbi nei bet koks kitas inventorius. Tinkamai pasirinkti drabužiai ne tik ilgiau tarnauja, bet ir sumažina traumų bei sužeidimų tikimybę.
JOJIMUI IR PASIDONĖJIMUI
Tinkama angliško stiliaus jojimo apranga
Turbūt svarbiausias raitelio atributas - šalmas. Jų būna įvairiausių stilių, bet šiandien populiariausias – su „sagute“ ant viršaus, t.y. angliško stiliaus jojimo šalmas. Pagrindinė šio daikto funkcija – apsaugoti raitelio galvą nuo traumų. Kritimas ant galvos gali sukelti tikrai rimtų pasekmių, tad šiuolaikiniai šalmai pagaminti taip, kad kuo labiau sušvelnintų smūgį. Kiekvienas raitelis privalėtų turėti savo šalmą, o atvykus į žirgyną pasijodinėti, šalmą turėtų duoti instruktorius.
Jeigu vieną kartą jau nukritote, rekomenduojama pakeisti šalmą į naują, kadangi senasis taip gerai galvos nebeapsaugos. Kaip išsirinkti jums tinkantį šalmą? Idant lengviau išsirinktumėte, galite pasitikrinti, kokio dydžio šalmo jums reikia. Tą sužinosite išsimatavę savo galvos apimtį ties kakta. Matuodamiesi nusireguliuokite tinkamą dirželių ilgumą ir užsidėkite jį ant galvos. Jei šalmas varžo, dirželiai trukdo kvėpuoti – per mažas, jei kratant galvą juda – per didelis. Ant perkamo šalmo turėtų būti kodas, žymintis, kad jis atitinka Europos saugumo reikalavimus - EN 1384 arba EN 14572.
Saugumo sumetimais kartais dėvimos ir specialios apsauginės liemenės, saugančios kūno organus kritimo metu. Jos lengvos ir patogios, tačiau brangios. Liemenę lengviau pasirinkti pasimatavus krūtinės, juosmens apimtis, nugaros ilgį bei ilgį nuo klubo per petį atgal iki klubo.
Jojant dėvimos aptemptos jojimo kelnės su tikros ar sintetinės odos, medžiaginiais įsiūvais. Kelnės su įsiūvais ilgiau nenusidėvi, yra tvirtesnės ir mažiau slysta nuo balno. Tinkamos kelnės neturi siūlių tose vietose, kur liečiasi su balnu – kojų vidinėje pusėje ir ties sėdyne. Jojimui netinka laisvos kelnės ar šortai – jos turi būti pakankamai aptemptos, kad nesiraukšlėtų. Kitu atveju jos jojant kils aukštyn, o raukšlės nesunkiai gali pritrinti nuospaudas ant kojų. Per plonas kelnes nuospaudas gali pritrinti ir balnas bei kilpdiržiai. Atvykus tik pasijodinėti ar pradedančiam raiteliui speciali apranga nėra būtina – tiesiog svarbu rasti spintoje kelnes, atitinkančias jau išvardytus kriterijus – tvirtas ir aptemptas, bet nevaržančias judesių, be visokių sagučių ir grandinėlių – jos gali užkliūti už balno.
Tinkama avalynė taipogi svarbi. Batai, skirti jojimui, turi būti su nedidele(iki 2 – 2,5cm) pakulne, be kabliukų, raištelių ir pan. Taip sumažinama traumų galimybė: pavyzdžiui, batas be kulno per giliai įlindęs į kilpą gali joje užstrigti. Taipogi svarbus ir avalynės padas – jis neturi slydinėti balnakilpėje. Geriausia – kiek grublėtas.
Jojantiems dažniau parduodami specialūs jojimo batai – ilgaauliai ir trumpaauliai. Prie trumpaaulių paprastai derinami aulai. Tokie deriniai yra praktiški ir puikiai tinka treniruotėms. Aulus rinkdamiesi atkreipkite dėmesį ir į jų ilgį – per trumpi klius už balno sparnų, o per ilgi trukdys kojai laisvai judėti. Geriausi jojimui batai – žinoma, odiniai. Pirkdami batus ar aulus išsimatuokite blauzdos ilgį ir apimtį plačiausioje vietoje. Tai padės išsirinkti dydį – gamintojai paprastai pateikia šiuos duomenis dydžių lentelėse.
Kitos aprangos dalys nėra tokios svarbios – svarbu, kad nevaržytų judesių, leistų kūnui kvėpuoti ir būtų patogu. Kai šilta, galima apsivilkti marškinėlius trumpomis rankovėmis, o jei vėsiau – džemperį ar liemenę. Tiesa, geriausia jei viršutinės kūno dalies drabužiai nebūtų per ilgi, kitaip nesijausite balne patogiai. Venkite garsiai traškančių neperšlampamų drabužių – jie gali gąsdinti žirgą. Visada jokite užsisagstę drabužius, su užtrauktais užtrauktukais.
Taipogi nusiimkite visus žiedus ir apyrankes – jie jojant nereikalingi, ir gali pridaryti daugiau žalos nei naudos. Jeigu turite ilgus plaukus, patogiausia juos susirišti. Tvarkytis aprangą ir plaukus, persirenginėti balne – ne vieta.
Jeigu ketinate joti su pirštinėmis – įprastos dažnai tam netinka, kadangi per jas pavadys gali lengvai išslysti. Geriausiai tinka specialios jojimo pirštinės – su įsiūvais arba odinės. Pirštinės padeda tvirčiau suimti pavadį ir apsaugo rankas nuo nutrynimų.
VARŽYBOMS
Varžybinė apranga paprastai būna griežtai reglamentuota. Paprastai tai būna baltos jojimo kelnės, jojimo batai, švarkas ir šalmas. Dailiojo jojimo(išjodinėjimo) varžybose apranga labai svarbi – raiteliai turi dėvėti tamsų fraką, tamsų cilindrą, šviesias jojimo kelnes, šviesų kaklaraištį arba žabo, šviesias pirštines, juodus jojimo batus ir pentinus. Konkūro rungtyje dėvimas paprastas tamsus jojimo švarkas ir šviesūs marškiniai. Kitose jojimo šakose apranga taipogi gali daugiau mažiau skirtis - ištvermininkai dažnai dėvi apsaugančias ar šviesą atspindinčias liemenes su dalyvių numeriais, vesterniško jojimo entuziastai rengiasi tradicine apranga. Paprastai tai, kaip reikia apsirengti, nurodo varžybų reglamentas. Žinoma, apranga ir kitas inventorius visada ir visur turi būti tvarkingi.
Sėdėsena
Taisyklinga sėdėsena ir raitelio balansas – tai raktas į gerą jojimą. Neteisingai sėdintis raitelis apsunkina jojimą ir sau, ir žirgui, tai gali būti ir traumų priežastimi. Sėdėti ant žirgo reikia mokytis – iš pradžių jūsų kūnas net nenutuokia, kaip jaustis patogiai tokioje keistoje pozicijoje. Teisinga pozicija yra būtent ta, kuri leidžia efektyviausiai pasinaudoti pavaldais ir žirgo galimybėmis.
Derėtų pradėti nuo to, kad būna įvairių sėdėsenos tipų, priklausomai nuo pasirinktos disciplinos. Vis dėlto, pati pagrindinė ir svarbiausia mokantis išlieka universali sėdėsena.
Universali sėdėsena Konkūro sėdėsena Išjodinėjimo sėdėsena
Universali sėdėsena pritaikyta sėdėti universalaus tipo balne – kilpos atitinkamo ilgio, priderintos individualiam jojikui(paprastai kilpdiržiai būna jo rankos ilgio) – atsistojus tarp tarpkojo ir balno turi laisvai praeiti kumštis. Kitas būdas – atsisėdus balne, ištraukti kojas iš kilpų ir jas atpalaiduoti. Balnakilpių metaliniai galai turi siekti čiurnos kauliukus.
Toks sėdėjimo būdas puikiai tinka mokantis pradžiamokslio, pasijodinėjant laukuose ir pan.
Konkūro sėdėsena pritaikyta sėdėti konkūro balne – pasižymi trumpesnėmis kilpomis, idant raitelis lengviau pakiltų iš balno žirgui šokant per kliūtį ir judėtų kartu su jo svorio centru. Paprastai kilpdiržiai būna pora skylučių trumpesni(priklausomai nuo balno) nei universalioje sėdėsenoje.
Išjodinėjimo sėdėsena pritaikyta sėdėti išjodinėjimo balne – ilgos kilpos leidžia giliau įsėsti į balną, pajusti žirgą ir duoti tikslesnes kojų komandas. Kilpdiržiai paprastai būna ilgesni per porą skylučių nei universalioje sėdėsenoje(priklausomai nuo balno).
Jeigu išvestumėme vertikalią liniją, ji turėtų eiti per raitelio ausį, klubą ir kulną.
Nepriklausomai nuo sėdėsenos tipo, egzistuoja ir bendra sėdėjimo forma. Visų pirma, raitelis neturi kūprintis – žiūrėti tiesiai prieš save, o ne žemyn, nes net nuo galvos padėties priklauso svorio pasiskirstymas. Įsėsti balnan reikia jo giliausioje vietoje – nei per arti priekio, anei galo. Žinoma, viršutinė kūno dalis turi būti tiesi, bet ne sustingusi, idant galėtų judėti kartu su žirgu. Labai svarbi kojų padėtis: jos nekišamos nei per daug į priekį, nei atgal. Šlaunys ir keliai turi būti lengvai prigludę prie balno, o blauzdos laisvos, atitrauktos kiek atgal. Balnakilpės suteikia raitelio kojoms atramą ir sustiprina sėdėseną. Į balnakilpę koja turi remtis pėdos priekiu – plačiausia savo vieta, o kulnas turi būti kiek žemiau už pirštus. Tai padės išvengti kojos įstrigimo balnakilpėje – jeigu nukristumėte, žirgas jus vilktų už kojos paskui save. Rankos atpalaiduotos, sulenktos ties alkūnėmis, lengvai laikomis priešais save. Jos tampa vadelių tęsiniu. Pavadžiai imami atskirai į abi rankas, t.y. nelaikomi abu viena ranka. Pavadys įeina į kumštį pro nykštį, ir išeina pro bevardį, aplenkdamas mažajį pirštelį. Bendrai vertinant raitelio sėdėseną, jis neturi būti įsitempęs, susikaustęs.
Pavadžiai laikomi kumštyje – įeina per tarpą tarp mažojo ir bevardžio pirštų, o išeina ties nykščiu. Jei pavadžiai du(pavyzdžiui, jojant su laužtukais), antrasis įeina tarp bevardžio ir didžiojo pirštų.
Iš pradžių išsilaikyti tokioje pozicijoje gali būti sudėtinga: norėsis kūprintis, kibtis kojomis bandant išsilaikyti. Tiesa, kūprintis ir pavojinga – arkliui padarius kokį staigesnį judesį, pvz, sustojus ar pasukus šonan, nesunkiai galite nusiversti žemyn.
Taipogi, viena pagrindinių pradedančiųjų klaidų – sėdėsena „kėdute“, kai kojos pernelyg atkištos į priekį, tarsi sėdint ant kėdės. Visada žiūrėkite į priekį, ten, kur jojate, o ne žemyn – tai padės išvengti kūprinimosi ir „kėdutės“ pozicijos. Negalima ir pernelyg kabintis į balną – ne tik rankomis, bet ir kojomis. Kimbantis raumenys susikausto, įsitempia, ir visas kūnas išeina iš rikiuotės.
Tinkamai sėdintis raitelis iš šono atrodo lengvas, nesusikaustęs, bet nejudantis – jo kojos, rankos, galva ramūs. Vis dėlto, tai tik išorinis ramumas: vidujai raitelis juda išvien su žirgu, prisiderina ir absorbuoja jo judesius. Galite pabandyti išsėdėti ant žirgo susikaustę, dirbtinai besistengiantys išlikti kuo labiau nejudantys, ir pamatysite, kad su kiekvienu žirgo žingsniu jus vis labiau meta iš balno. Jeigu jojant risčia iškritote iš ritmo, galit būti tikri, kad kažkur esate susikaustęs.
Raitelis turi sėdėti tiesiai, nepersikreipęs – tada jo stuburas tampa žirgo stuburo „tąsa“, o kojos yra vienodame aukštyje.
Vienas svarbiausių jojimo elementų – balansas. Ne tik žirgo, bet ir raitelio. Jis ugdomas praktika, ir tik praktika. Svarbu, kad raitelis sėdėtų tiesiai – tada jis teisingai jaus žirgą. Teisingos sėdėsenos pajautimas yra ugdomas – dažnai iš pradžių, nors ir atrodysite sau tiesūs, iš tiesų jūs galite sėdėti visiškai persikreipę. Savo sėdėsenai pasitikrinti puikiai gelbėja veidrodžiai manieže, pašalinis žiūrovas(treneris) ar fotoapratas. Treneris gali koreguoti raitelio sėdėseną vadeliodamas jojamą žirgą ilgomis vadelėmis (eidamas užpakalyje jis puikiai matys visus kreivumus). Jei žirgas kiek netiesus, tai nedidelė problema – raiteliui tiesinantis pačiam, prisitaiko ir žirgas, jis taipogi mokosi.
Kitas svarbus sėdėsenos aspektas – nesusikaustymas ir lankstumas. Nedaug raitelių iš pradžių būna pernelyg atsipalaidavę – dauguma, jų kūnui patekus į neįprastą padėtį, susikausto. Nuo susikaustymo balne ir balansui gerinti puikiai padeda prasitampymo pratimai ant žemės, o po to ir balne – nes gi jojimas yra viena iš nedaugelio sporto rūšių, kuri verčia raumenis išsitempti, o ne susitraukti. Raumenis atpalaiduoti ir ištempti padeda ir toks pratimas: jojant trumpam įtempti šlaunų, kirkšnių raumenis, o po to atpalaiduoti.
Ir paskutinis svarbus aspektas – gebėjimas sutraukti skirtingas raumenų grupes nepriklausomai viena nuo kitos, kai to reikalauja užduotis. Pavyzdžiui, atskirai veikti šlaunų ir blauzdų raumenimis, kadangi jie duoda skirtingas komandas. Rankos taipogi turi būti nepriklausomos nuo sėdynės ir kojų, nors tuo pačiu su jais ir susijusios. Tokiu atveju raitelio ir žirgo kūnas tampa orchestru: kiekviena kūno dalis „groja“ savo partija, kuri susilieja į vieningą simfoniją.
 
Užlipimas ir nulipimas
Užlipimas ir nulipimas nuo žirgo – tai paprasta užduotis, kurią turi įvaldyti kiekvienas pradedantysis raitelis. Paprastai tai parodo bei paaiškina ir treneris.
UŽLIPIMAS
Prieš lipant ant žirgo visada privalu patikrinti, ar pavarža tinkamai priveržta. Pavyzdžiui, balnojant kai kurie arkliai išpučia pilvą, tad juos pavedžiojus pavarža vėl tampa laisva. Po ja turėtų lįsti du pirštai – jei lenda daugiau, ji per laisva.
Ant žirgo visada lipama iš jo kairės pusės. Abu pavadžiai suimami kaire ranka, vos vos įtempiami, kad žirgas nepradėtų eiti jums dar neįsėdus į balną. Ta pačia ranka įsikimbama į balno gugą, o dešine – į atramą. Tada kairė koja dedama į balnakilpę truputį šonu, kad pirštais nebūtų badomas arklio šonas. Gyvūnas tai gali suprasti kaip komandą judėti pirmyn.
Atsispiriama nuo žemės ir koja permetama į kitą pusę. Reikėtų pasistengti ne įkristi į balną, o švelniai nusileisti, idant bereikalingais smūgiais nebūtų žalojama žirgo nugara. Tada belieka įkišti antrą koją į kilpą ir paimti vadeles abejomis rankomis.
Jeigu sunku užlipti ant žirgo nuo žemės – jis yra labai aukštas arba jūs dar neįgudęs – galima naudoti pakylą. Nuo jos bus lengviau atsispirti, sumažės tikimybė, jos balnas lipant persikreips. Jeigu neturite jokios pakylos, galite paprašyti, kad kas nors jus mesteltų balnan.
Jeigu jojate be balno, užduotis tampa kiek sudėtingesnė. Atsistojus šonu, veidu į arklio pasturgalį, kaire ranka įsikibus karčių, reikia turėti pakankamai jėgos atsispirti ir permesti koją per žirgo nugarą. Paprastai tokiu atveju ypač pasitarnauja pakyla arba žmogus, padedantis užšokti ant žirgo.
NULIPIMAS
Prieš nulipant abi kojos visada ištraukiamos iš balnakilpių. Taip daroma dėl saugumo sumetimų – jei jums nespėjus ištraukti kojos iš kilpos žirgas pradės eiti, praradę pusiausvyrą griūsite čia pat, po jo kojomis.
Paprastai nulipama per priešingą arklio pusę nei užlipote – dešinę.
Pasilenkite į priekį, link arklio kaklo, ir permeskite kairę koją į dešinę žirgo pusę. Tada belieka lengvai nuslysti balnu žemyn. Taip pat nulipama ir jojant be balno.
 
 
Valdymas ir pavaldai
Pagrinde pavaldai gali būti apibūdinti kaip fizinės poveikio priemonės, kurių pagalba raitelis komunikuoja su žirgu. Kai žirgas atitinkamai reaguoja į spaudimą, šis liaujasi – tai tampa paskatinimu.
Jojant žirgas valdomas ne tik pavadžiais, balsu, bet ir visu kūnu, jis supranta net ir nežymias komandas. Tai turėtų žinoti kiekvienas pradedantysis raitelis – kad jo kūnas būtų tinkamas valdymo instrumentas. Daug pradedančiųjų raitelių bando žirgą valdyti arba įsikišdami į jo veiksmą, arba „išmušdami“ balansą, ir tai nepadeda nė vienai dueto pusei. Jojikas, valdantis tik arklio galvą ir kaklą, vis išbalansuoja žirgą, kadangi kaklas – tai tarsi svertas, padedantis kūnui išlaikyti pusiausvyrą. Pavyzdžiui, jei jodami jauną visiškai „žalią“ žirgą tempsite vieną pavadį, galite tikėtis dvejopos reakcijos: arba jis bandys jį išplėšti jums iš rankų, arba kreips galvą į traukimo pusę, bet visvien žengs į priešingą – tai ne kaprizai, o būdai palaikyti pusiausvyrą. Žinoma, su laiku gyvūnas prisitaiko – jis žino, kad pasisukus į tinkamą pusę tempimas baigsis – bet ar mes to norime?
Pavaldus galima įsivaizduoti kaip žodžius. Kai duetas tobulėja, jie gali pradėti naudotis ne tik žodžiais, bet juos dėlioti ir į „sakinius“, turinčius daug subtilesnę reikšmę nei pavieniai žodžiai.
BLAUZDOS
Blauzda duodamos įvairios komandos žirgui, ir ji turėtų būti pagrindinis valdymo įrankis. Blauzda prašoma žirgo eiti pirmyn, sustiprinti judėjimo impulsą, žengti šonan ir tinkamai išsilenkti. Ji skirstoma į tris dalis – viršutinę (maždaug sprindis nuo kelio sąnario), vidurinę(antrasis trečdalis) ir apatinę(į ją įeina ir kulnai). Viršutinė blauzda yra vienintelė, nuolat liečianti ir veikianti arklio šonkaulius ir nugarą. Kaklo, nugaros, strėnų atpalaidavimas, ritmingas jų darbas yra vienintelis būdas aktyvinti užpakalines arklio kojas. Nuolatinis ir taisyklingas viršutinės blauzdos panaudojimas yra raktas į teisingą jojimą.
Vidurinė blauzda ne tik sustiprina atpalaiduojantį ir ritmizuojantį viršutinės blauzdos poveikį, bet ir yra svarbiausias valdymo įrankis – drauge su raitelio svorio perkėlimais ar korpuso pasukimais verčia arklį lenktis ar išsitiesti pagal raitelio pageidavimus. Vidurinė blauzda palaiko judesio energiją tada, kai nebeužtenka viršutinės spaudimo.
Apatinė blauzda – pentinai – liečia arklio šonkaulius išskirtinai ir tik būtinais atvejais. Sunku, bet įmanoma spustelti apatine blauzda taip, kad pentinas neliestų žirgo šono, bet ir tokiu atveju raitelis spaudžia žirgo šonkaulių apačią – gan jautrią vietą, kurios kutenimo ar net lietimo dauguma arklių bijo. Ne visi iš karto sugeba atsipalaiduoti. O bet kokie netvarkingi, staigūs judesiai ardo ritmą, kurį ne iš karto pavyksta sureguliuoti.
RANKOS
Rankos per pavadžius kontroliuoja žirgo priekinę dalį – galvą ir kaklą. Daug pradedančiųjų raitelių pernelyg naudojasi rankomis, užuot kai kurias komandas davę kojomis ir sėdėsena. Pagrinde rankos naudojamos žirgo pristabdymui, jo energijos suvaldymui bei nurodymui, į kurią pusę sukti. Pavyzdžiui, naudojant abu pavadžius(kartu su kojų signalais) kartu galima žirgą pristabdyti, telkti, didinti impulsą ir pan. Naudojant vieną pavadį,(visada derinant su silpnesiu antrojo pavadžio veikimu) nurodoma tolesnio judėjimo kryptis. Kartais tai ir būdas stabdyti pasibaidžiusį, įsismarkavusį arklį priverčiant jį bėgti ratu.
Vesterno stiliaus jojikai dažnai naudoja valdymo per kaklą techniką: laikydami pavadžius vienoje rankoje, jie paliečia žirgo kaklą vienu jų. Gyvūnas traukiasi nuo prisilietimo į priešingą pusę. Tokiu atveju pavadžiai netempiami ir žąslais nesinaudojama.
Raitelis nesugebės lengvai ir taisyklingai naudoti rankų kol nesusiderins su žirgo judėjimu. Tai ypač taikytina švelniam palaikomam kontaktui tarp žirgo burnos ir rankų. Komandos duodamos švelniai, greičiau jau naudojantis pirštais o ne riešais, kadangi užlaužus riešą prarandamas rankos elastingumas, ir to pasekoje – tinkamas kontaktas.
SĖDĖSENA
Tinkama sėdėsena taipogi galima duoti žirgui komandas. Jos yra gan efektyvios, kadangi keičiant savo svorio centrą, keičiamas ir žirgo, tad jis priverčiamas judėti kitaip, idant vėl susibalansuotų. Vis dėlto, tai pasiekiama sunkiau nei valdymas kitomis priemonėmis – raitelis visų pirma privalo išmokti sėdėti taisyklingai, netrukdyti žirgui, o tik tada jis savo kūnu galės duoti komandas. Daugumą laiko raitelis lieka neutralioje pozicijoje, prisiderindamas ir absorbuodamas žirgo judesius. Ir tik kai duodamos komandos, jis nežymiai, minimaliomis pastangomis, keičia pilvo ir klubų padėtį. Keičiant savo svorio centrą, perstumiant jį į priekį arba atgal galima išmokti reguliuoti žirgo judėjimo greitį. Perkeliant svorį ant vieno ar kito klubo, su rankų ir kojų pagalba, galima žirgą išlenkti. Žinoma, žirgas valdomas visu kūnu, visų jo dalių sąveika, pasitelkinat ir sustiprinant komandas ne vien sėdėsena. Įsidėmėtina, kad dirbant klubais bei pilvu viršutinės kūno dalies pozicija turėtų išlikti stabili.
BALSAS
Balso komandomis jojant neturėtų būti piktnaudžiaujama, nes žirgas dažnai geriau supranta prisilietimu duodamas komandas(žinoma, jeigu jos tikslios) nei žodines. Balsu kalbantis raitelis gali duoti tik tikslias komandas, o savo kūnu – kone kalbėti, skirtingais atspalviais ir turtingiau. Vis dėlto, priklausomai nuo žirgo, balso komandos kai kada gali tapti puikiu būdu bendrauti. Balsu žirgas giriamas už gerai atliktą darbą, skatinamas judėti į priekį arba raminamas streso būsenoje.
Pažymėtina, kad kai kuriose varžybose (pvz, išjodinėjimo) balso naudojimas draudžiamas, o kai kur leidžiamas tik minimaliai. Kita vertus, vedant žirgąvertinimuose ar parodoje, balso naudojimas yra įprastas.
Žirgai greitai išmoksta paprastas verbalines komandas. Kokį žodį tarsite nėra svarbu, svarbiau - kaip jį ištarsite. Gyvūnas gerai atskiria balso intonacijas: raminančią, piktą, prašančią. Vis dėlto, pernelyg dažnas balso vartojimas gyvūną gali atbukinti: pavyzdžiui, jei už menkus nusižengimus barsite, žirgas jūsų nebesiklausys, kol teks dar ir dar kelti balsą, rėkti garsiau ir agresyviau, kad jis jus „išgirstų“.
Žinoma, jog jojimo mokyklų arkliai, pastoviai girdintys instruktorius, sakančius ką mokiniui daryti, gali imti klausyti ne mokinio, bet suprantamų instruktoriaus komandų. Žirgai varžybose sugeba atpažinti pranešėjo žodžius, kai jis praneša apie aliūro pasikeitimus publikai, ir pagal juos vykdyti užduotį.
KITA
Raiteliai paprastai naudoja ir kitas žirgo valdymo priemones – stekus, pentinus ir pan. Jos turėtų būti naudojamos saikingai, kadangi gali atbukinti žirgą nuo įprastinių pavaldų ir gąsdinti, skatinti jo nepasitikėjimą žmogumi. Šių pavaldų naudojimas varžybose taip pat smarkiai reglamentuotas, nes piktnaudžiavimas jais gali būti traktuojamas kaip gyvūno kankinimas.
Pentinai – tai įtaisai tvirtinami prie raitelio bato kulno, skirti ne baudimui, o duodamų komandų sustiprinimui. Jų poveikis varijuoja nuo lengvo prisilietimo, skatinančio judėti greičiau iki staigaus paspaudimo, idant užsispyręs arklys pradėtų judėti į priekį. Pentinai turėtų būti naudojami tik patyrusių raitelių. „Žalias“ raitelis gali pridaryti daug žalos: nenulaikydamas balanso ar neturintis kojų stabilumo be reikalo badys žirgo šonus. Pentinų tipai ir jų naudojamas varžybose yra reglamentuoti ir reguliuojami.
Stekai bei šmaukščiai taipogi naudojami sustiprinti raitelio komandoms, tai tarsi rankos prailgintojas. Kartais jie nepakeičiami ir vaikant žirgą ratu ar važnyčiojant. Trumpesni stekai naudojami jojant. Steko raiteliui reikia tik pačioje išjodinėjimo pradžioje, idant išmokyti žirgą judėti pirmyn ir susieti blauzdos paspaudimą su komanda. Stekas blogas tuo, kad jį laikanti ranka nebus tokia lanksti ir jautri, kaip ta, kuri laiko rankoje vien pavadį, ir žirgas išmoks bėgti tiesiai, nors pojūčiai skirtingose žandikaulio pusėse ir nevienodi. Tad varžybose, kai stekas padedamas į šoną, net ir nelabai jautrus arklys sutriks, nes ims gauti kitokias komandas. Kiekvieną kartą užsimojant steku automatiškai trūktelimas ir toje pačioje rankoje laikomas pavadys. Išjodinėjimo stekai yra labai ilgi, bet visvien sukelia stuktelėjimą į žandikaulį, ir tai žirgą išmuša iš pusiausvyros, ardo judesio laisvumą ir energiją.
Naujokams verta įsidėmėti, kad mušama tik per strėnas, o ne per pečius ar kaklą. Šmaukštelti per petį galima tik jojant sugadintus, nemokšiškose rankose pabuvojusius žirgus.
Šie pavaldai naudojami dažniau apmokant jaunus žirgus, ir jų turėtų būti griebiamasi tik tada, kai žirgas nebeklauso ar ožiuojasi.
Įvairiausi pavaldai naudojami žirgui kontroliuoti, jam paaiškinti ko iš jo norime. Bet tam tikrų pavaldų naudojamas nusprendžiamas ne raitelio, o žirgo: geras raitelis naudoja pavaldus pagal žirgo judesį, o ne įsiterpdamas į jį.
Taipogi labai svarbu suprasti, kad pastovus spaudimas tampa nebeefektyvus – t.y. pavaldai turėtų būti naudojami saikingai ir tik norint ką nors nurodyti. Puikus pavyzdys – pavaržos veržimas. Jauną, nepripratusį arklį tai erzina, jam tai atrodo keista. Bet kadangi spaudimas visada vienodas, žirgas ima į jį nebekreipti dėmesio. Tas pas pasakytina ir apie pavaldus: jei raitelis, neišlaikydamas balanso ar nesugebėdamas kontroliuoti kūno pastoviai spaudžia koja, svoriu ar pavadžiu, žirgas tai ima ignoruoti. Štai kodėl svarbu ugdyti tinkamą sėdėseną. Raitelio kiekviena kūno dalis turi veikti atskirai, bet harmoningai su visu likusiu kūnu. Kai sakoma, kad pavaldai veikia kartu, turima omeny kad jie veikia kartu su žirgo energija ir judėjimu, bei nepriklausomai nuo raitelio kitų kūno dalių. Tai galima išsiugdyti darant įvairiausius pratimus – pavyzdžiui, voltižiruotę.
Arklio skutimas
Rugsėjo ir spalio mėnesiais arkliai ima keisti kailį į žieminį – storesnį ir ilgesnį. Tai natūrali apsauga nuo žiemos šalčių ir darganų, tačiau šitoks kailio keitimas nėra įtakojamas temperatūros, kaip galėtumėte pagalvoti. Arklio kailis „reaguoja“ į sumažėjusį šviesos kiekį – trumpesnes dienas, ilgesnį prieblandos periodą. Štai kodėl jūsų žirgas galbūt jau auginasi storą pūkuotą kailį, nors ir nėra šalta. Sprendžiant šią problemą kai kur arklidėse net įrengiamos lempos, idant apgauti arklio organizmą, kad vasara vis dar tęsiasi(ypač tai aktualu kai kurių veislių – kaip Quarter - augintojams, kuriems pagal standartus neleidžiama kirpti arklių).
Žieminis kailis ne tik suteikia apsaugą, bet gali sukelti ir tam tikrų problemų. Visų pirma, padidėja rizika susirgti – stipriai dirbami žirgai suprakaituoja, perkaista, o tankus žiemos kailis neleidžia greitai išdžiūti. Po darbo paliktas šlapias žirgas – tiesus kelias į peršalimo ligas. Todėl dažnai tokie žirgai apkerpami – jie ne tik gražiau atrodo, bet ir greičiau džiūsta bei tokį kailį lengviau prižiūrėti – po darbo užtenka nušluostyti ir užmesti šiltą gūnią. Varžybose skusti žirgai taipogi atrodo daug estetiškiau už neskustus.
Tiesa, prieš kirpdami savo žirgą turite suprasti, kad taip panaikinsite jo natūralią priemonę gintis nuo šalčio. Tad ir skustų žirgų priežiūra yra kiek kitokia: jis beveik visada turi būti su gūnia, nepaliekamas lauke, ypač jei oro sąlygos blogos. Gūnios, žinia, turi būti keičiamos – tad vienos neužteks.
Žirgus geriausia pradėti kirpti spalį – jei jis nebuvo kirptas vasarą(kai kurie varžybiniai žirgai yra kerpami ištisus metus siekiant palaikyti kondiciją. Taipogi tai galioja ir seniems ar sergantiems arkliams, kurie neišsišeria žieminio kailio). Įsidėmėtina, kad vėliau sausio kailio skusti nereiktų – tada žirgas pradeda augintis vasarinį, ir per vėlai kirpdami galite jį pažeisti. Skutimas nepadeda jam greičiau išsišerti žieminio kailio.
Bet ar jūsų žirgui to reikia? Ne, jeigu jis dirbamas neintensyviai(pasijodinėjimams, vaikų poniams) ar išvis nedirbamas, didžiąją laiko dalį praleidžia gryname ore. Ir taip, jei dirbate intensyviai, dalyvaujate žiemos varžybose. Taipogi egzistuoja įvairūs skutimo stiliai, priklausomai nuo laikymo sąlygų ir krūvio – priklausomai nuo atvejo turite platų pasirinkimą.
KAIP, KADA, KUR?
Žirgai paprastai kerpami su specialiomis mašinėlėmis. Mažesni jų variantai bei žirklutės naudojami apkirpti galvai, ausims ir sunkiai prieinamoms vietoms. Taipogi pagalvokite apie specialią alyvą ašmenims, motorui nuo perkaitimo ir nedidelį šepetuką(gali būti ir dantų) išvalyti plaukams iš mašinėlės. Taipogi verta turėti pakaitinius ašmenis – jei pirmieji atšiptų, nereiktų palikti žirgo nebaigto skusti.
Skutimui pasirinkite ramią, saulėtą dieną. Vėjuotas oras žirgą nervins sunkins jūsų darbą. Jei oras jau šaltas, iš anksto pasirūpinkite gūnia, kuria apdengsite nukirptą žirgą. Vienas svarbiausių elementų – laikas. Jo turėtumėte turėti į valias – ypač jei nežinote, kaip žirgas reaguos į skutimą. Prieš kiekvieną kirpimą paaštrinkite mašinėlės ašmenis. Kita nedidelė paslaptėlė – dieną prieš skutimą žirgą išmaudykite. Purvas kailyje kibs į mašinėlę, trukdys tolygiai kirpti bei bukins ašmenis. Žirgas taip pat turi būti sausas.
Visų pirma, apsispręskite kaip kirpsite žirgą ir su kreida nubrėžkite kontūrus. Jei nesate tikras, kaip jūsų žirgas reaguos į kirpimo mašinėlę, galite jį išbandyti: paprašę pagalbininko palaikyti žirgą, uždėkite ranką ant žirgo, ir nusukę mašinėlės ašmenis į kitą pusę, uždėkite ją ant savo rankos. Per ją žirgas jus mašinėlės vibraciją. Jei jis reaguoja ramiai, galite pradėti kirpti. Jei žirgas nervinasi, teks jį pratinti po truputį – tokiu atveju kirpimas gali užsitęsti kelias dienas. Kartais padeda ir akių uždengimas, o blogiausiu atveju gali prireikti ir raminamųjų.
Pradėkite nuo kaklo, ir kirpkite pagal plaukų augimo kryptį(šiuo atveju ašmenys turėtų „žiūrėti“ į arklio pasturgalį). Taip nenukirpsite per daug trumpai, ir kailis visur bus vienodo ilgumo. Vis patikrinkite, ar nekaista motoras – perkaitęs jis gali sugesti, nudeginti arklio odą.
Skustam žirgui reikia mažiausiai trijų skirtingų gūnių palaikyti kūno šilumai: lengvos gražioms, saulėtoms dienoms, prakaitinės ir storos šaltam orui. Šaltesniame klimate gyvenantiems arkliams gali reikėti ir kaklo pašiltinimų ar specialių „kojinių“. Vos tik baigę darbą būtinai apdenkite žirgą gūnia.
SKUTIMO STILIAI
Pilvo ir kaklo skutimas
Plaukai pašalinami nuo pilvo, tarp priekinių kojų, krūtinės, priekinės kaklo dalies ir kartais – žandikaulio.
Toks kirpimas tinkamas arkliui, gaunančiam ne per didžiausią fizinį krūvį – pasijodinėjimų žirgui ar vaiko poniui. Toks skutimo stilius leis jam neperkaisti treniruotės metu, tačiau bus pakankamai „šiltas“, kad žirgas galėtų ganytis lauke ar būtų išleidžiamas į levadą ir žiemos metu.
Taipogi puikiai tinka arklidėse laikomam žirgui, kuris neatsparus šalčiui ar tėra lengvai dirbamas.
Linijinis skutimas
Plaukai skutami nuo pilvo ir apatinės kaklo pusės. Skutimo linija gali būti aukščiau ar žemiau, priklausomai nuo noro. Toks skutimas leidžia žirgams ir poniams per daug neperkaisti darbo metu, bei yra pakankamai „šiltas“, kad jie galėtų būti išleidžiami į levadą ilgesniam laikui. Tai puikus kompromisas sportuojančiam ir daug laiko praleidžiančiam lauke žirgui.
Dažnai toks skutimas naudojamas kinkomiems žirgams. Tokiu atveju skutimo linija derinama su pakinktais.
Stiplčezo skutimas
Šiuo atveju plaukai pašalinami nuo pilvo, krūtinės, šonų ir galvos. Šitoks skutimas dažnai sutinkamas tarp anglų grynakraujų, taipogi stiplčezo žirgų – jis tinka aktyviai dirbantiems ar jauniems, nepratusiems prie kirpimo žirgams.
Laikymas arklidėje bei gūnia taip skustam žirgui – nepakeičiami.
Gūnios formos skutimas
Toks skutimas tinkamas žirgui, gaunančiam reguliarų krūvį, išleidžiamam į levadą. Kailis visiškai pašalinamas nuo galvos, kaklo ir šonų, paliekant tik treniruočių gūnios formos plotą neskustų plaukų. Ilgi plaukai ant kojų paliekami apsaugai ir šilumai palaikyti.
Medžioklinis skutimas
Toks skutimas tinka reguliariai ir intensyviai treniruojamam žirgui. Savininkas turėtų turėti omeny, kad jis reikalauja ir atitinkamos priežiūros: žirgas neturi likti be gūnios lauke ir arklidėje ir gauti pakankamai aktyvaus darbo.
Paliekamas balno formos plotas ant nugaros bei kojos – visa kita nuskutama. Plaukai ant kojų suteikia apsaugą nuo šalčio, purvo ir sužeidimų, o ant nugaros – veikia kaip papildomas paminkštinimas po balnu.
Balno formos plotas turėtų būti kerpamas apgalvotai ir atsargiai – jei jis per daug priekyje, žirgas atrodys trumpų pečių ir ilgos nugaros. Ir atvirkščiai, truputį už pečių prasidedantis plaukų plotas vizualiai pagerina žirgo išvaizdą.
Pilnas skutimas
Paprastai taip kerpami intensyviai dirbami ar varžybiniai arkliai, dalyvaujantys varžybose ir šaltuoju sezonu. Nuskutamas kailis nuo viso kūno, paliekant tik uodegą ir karčius.
Šitaip kirptas žirgas atrodo gražiai, tačiau reikalauja ypatingos priežiūros. Jis visada turi būti apklotas gūnia, o kojos apvyniotos specialiais arklidėms skirtais bintais, palaikančiais šilumą. Į lauką gali būti išleidžiamas tik trumpam, esant gražiam, saulėtam orui, nepamirštant jo šiltai „aprengti“: ne tik gūnia, bet ir apsauga kaklui ir kojoms. Jojant taip pat reikėtų specialaus apdangalo.
Skutant galvą lengvai galima akcentuoti ar „pataisyti“ jos formą nuskutant plaukus nuo žandikaulio, nosies ir ausų. Tiesa, tuo atveju jei arklys netoleruoja mašinėlės, galima paprasčiausiai naudoti žirkles apvaliais galais. Ausų plaukai veikia kaip natūralus apsaugos barjeras nuo vabzdžių ir purvo, tad juos tik palyginkite žirklėmis, nebandykite iškirpti visiškai.
Kojų skutimas tikrai pagerins žirgo išvaizdą, ir žirgai, dalyvaujantys varžybose žiemos metu, paprastai turi būti skustomis kojomis. Taip lengviau pastebimos ir žaizdos ar sužeidimai. Vis dėlto, žieminiu kailiu lengvai nuteka vanduo ir kojos lieka sausos, jei žirgas ar ponis ganosi lauke.
Arklio valymas
Žirgo valymas – svarbi jo priežiūros dalis. Gerai, jei žirgas valomas reguliariai, o geriausiai – kasdien, prieš ir po darbo.
Kodėl svarbu, kad jūsų žirgo kailis būtų švarus? Visų pirma, jeigu kailis purvinas, balnas ir pavarža gali pritrinti žaizdas, o valymas ne tik pašalina šią problemą, bet ir ženkliai sumažina įvairių odos ligų galimybes. Be to, daug maloniau joti švariu žirgu. Valymas svarbus ne tik dėl higienos ir grožio. Jis taipogi stiprina ryšį su jūsų žirgu. Taipogi valydami galite nesunkiai atrasti, jei žirgas kur nors susižeidęs ar jam skauda, jis turi temperatūros ar dėl ko nors nusiminęs.
Arklį rekomenduojama valyti ne garde, o lauke, jei tai įmanoma. Nešvarumai ir plaukai pasklidę garde gali būti viena plaučių ligų (LOPL) priežasčių. Geriausia jį prisirišti, kad nereiktų laikyti – tai palengvins darbą ir sumažins traumų tikimybę.
KAILIO VALYMAS
Kailio valymas yra vien asminių žirgo priežiūros procedūrų. Jis ne tik išvalo visus nešvarumus, bet ir pagerina kraujo cirkuliaciją. Netgi kai žirgas atrodo švarus, visada reikėtų prieš balnojant bent jau perbraukti kailį šepečiu. Pradėti valyti reikia nuo galvos, plaukų augimo kryptimi.
Pirmiausia su kietu šepečiu nuvalomas, pakeliamas purvas ir nešvarumai, iškritę plaukai ir stimuliuojama oda. Atsargiai juo valykite visą žirgo kūną sukamaisiais judesiais, išskyrus galvą ir kojas. Ypač atidžiai patikrinkite tas vietas, kur dedamas balnas.
Po to su minkštu šepečiu nuvaloma tai, ką paliko kietas šepetys. Juo galite pašalinti ir nešvarumus nuo kojų ar snukio. Atsargiai elkitės, kad neužgautumėte žirgo akių, valykite plaukų augimo kryptimi. Valymas su minkštu šepečiu suteikia plaukui minkštumo, spindėjimo. Ilgai valoma žirgo oda geriau kvėpuoja, nes nebelieka dulkių, kas užkemša poras. Kartais naudojami dviejų minkštumų šepečiai – tada pirmuoju valomas tik žirgo kūnas, o antruoju – ir galva bei kojos.
Galų gale, su rankšluostėliu galima nuvalyti likusias dulkeles nuo kailio, o po jojimo – ir prakaitą.
Egzistuoja ir specialūs šepečiai, skirti valyti žirgui šėrimosi laikotarpiu – jie išpeša žieminius plaukus. Vis dėlto, per dažnas jų naudojimas gali erzinti odą ir sekinti kailį, o šepečiai, naudojami galvijams ir avims, arkliams taipogi visiškai netinka.
Nedidelės kempinėlės naudojamos nuvalyti arklio nosiai, akims bei kojoms. Jos daug švelnesnės už bet kurį šepetį.
Kietas šepetys Minkštas šepetys Šėrimosi šukos Prakaito brauktukas
KANOPŲ VALYMAS
Kanopų priežiūra užima labai svarbią dalį žirgo valymo procese. Neprižiūrėtos kanopos gali sukelti daugelį ligų ir raišumą. Kas maždaug penkias savaites kanopos privalo būti apdrožtos ar/ir perkaustytos. Kasdienė priežiūra kiek paprastesnė.
Kanopų krapštukas naudojamas išvalyti visus nešvarumus, mėšlą bei įstrigusius akmenukus. Tai padės išvengti varlės puvinio ar raišumo dėl nubrozdinimų nuo akmenukų. Žiemą taipogi iš kanopų išvalomas sniegas, kadangi jis kaupiasi ir formuoja „sniego rutulius“ ant kanopos pado. Švariose kanopose taipogi lengviau pastebėti sužeidimus.
Norėdami valyti kairę kanopą, atsistokite prie kairės kojos nugara į snukį. Braukite ranką per kairę koją žemyn link čiurnos, ir tada sakykite „op“, arba „koją“. Kai kurie arkliai mokomi pakelti koją timptelėjus kojos šepetuką arba ją suspaudus. Su kanopų krapštuku išvalykite visus nešvarumus. Kanopos varlė yra jautri, todėl valykite atsargiai, kad nepažeistumėte. Išvalę kanopą, apžiūrėkite ar ji sveika, ar nėra pamušimų. Atkreipkite dėmesį į bet kokius kanopų įskilimus, ir pasikonsultuokite su žirgo kalviu ką reikia daryti. Išvalę kanopą, švelniai nuleiskite ją ant žemės ir valykite kitas.
Kanopų tepalas maitina kanopos ragą, neleidžia jam išsausėti ir saugo nuo skilimų. Taipogi naudojamas lakas suteikia kanopoms žvilgesį ir gražią išvaizdą. Paprastai bespalvis arba juodas, jis gaminamas vaško arba emaliuoto nagų lako pagrindu.
MAUDYMAS
Žirgo soliariumas
Arklys gali būti maudomas su laistymui skirta žarna arba kempine ir kibiru. Kai kur žirgynuose egzistuoja specialios maudyklės ir netgi soliariumai žirgams.
Paprastai arklio maudyti dažnai nereikia, ir kai kurie arkliai sėkmingai pragyvena visą savo gyvenimą be maudynių, tačiau maudymas turi savų pranašumų. Kartais tai puikus atvėsinimo būdas po darbo, o prieš varžybas – garantas, kad žirgas atrodys nepriekaištingai.
Arkliai turi būti pratinami prie prausimo, nes paprastai šaltas vanduo gyvūną gąsdina. Pradėkite nuo kojų, leiskite jam apsiprasti. Prausdami kūną pasistenkite, kad vanduo nesitaškytų ant galvos. Galite naudoti šampūną ar kondicionierių, tik gerai jš išskalaukite. Tiesa, per dažnas prausimas su šampūnu gali išsausinti plauką, tad nepatartina maudyti arklio dažniau nei kartą per savaitę. Gerai išvalytas arklys gali būti laikomas su specialia gūnia, kuri neleis jam iš naujo išsitepti.
KARČIAI IR UODEGA
Karčiai ir uodega valomi su karčių šukomis. Pradėkite nuo apačios, praskirdami plaukus į atskiras storesnes sruogas, kol iššukuosite kiekvieną atskirai ir galėsite išvien šukuoti viską. Šukuodami uodegą, stovėkite prie galinių kojų, ne už jų. taip išvegsite spyrio. Naudodami specialias priemones, kurios minkština plauką, pagelbėsite ir sau ir žirgui, nes plaukai bus lengviau iššukuojami. Jeigu karčiai nevaldomi ir labai stori, su specialiomis pešiojimo šukomis juos galima paploninti išpešiojant.
Egzistuoja įvairūs žirgų karčių kirpimo stiliai, nuo ilgų natūralių karčių iki visiško jų nuskutimo. Tai priklauso nuo veislės, reikalavimų ar paprasčiausiai to, kas labiausiai tinka individualiam žirgui. Karčiai gali padėti paslėpti ar išryškinti kaklą. Turėtina omeny ir tai, kad visiškas karčių nuskutimas atima žirgui galimybę gintis nuo musių, tad verta pagalvoti ir apie kitokias apsaugos formas. Dažniausiai šalinamas tik gabalėlis karčių už ausų, kur eina kamanų dirželis. Taip plaukai netrukdo kamanojant žirgą.
Karčiai, kad atrodytų tvarkingai varžybų metu, dažnai būna supinami.
Kuodukai Supinti karčiai Eržilo kasa Supinta uodega
Taipogi dažnai šalinami ir kiti plaukai – pavyzdžiui, šepetukai nuo kojų, ypač jojamiesiems arkliams. Tai ne tik „pataurina“ jų išvaizdą, bet ir padeda išvengti gruodo bei kitų ligų. Dėl estetinių priežasčių kartais kerpami plaukai po smakru, ausyse ar net nuskutamas visas snukis, tačiau šios praktikos kiek diskutuotinos, kadangi atima žirgo natūralią apsaugą nuo vabzdžių.
 
 
 
 
 
 
 
Kompanionai arkliui
Kaip žinoma, arkliai yra bandos gyvūnai, ir tai reiškia, kad jų fizinis, psichologinis ir emocinis gerbūvis labai priklauso nuo galimybės būti bandos nariu, t.y. gyventi su kompanionais. Gamta taip jau sutvarkė, kad arkliui vienatvė rodosi beveik lygi mirčiai. Paprasta suprasti kodėl – vienišą arklį lengvai gali užpulti plėšrūnai, jo niekas nesaugos, kai jis miega, ėda ar ilsisi. Taipogi vienatvė atima galimybę bendrauti su gentainiais.
Žmogus taipogi negali atstoti tikro kompaniono – visų pirma todėl, kad jis su arkliu nepraleidžia 24 valandų per parą visą savaitę. Surasdami savo augintiniui kompanioną padarysite paslaugą ne tik jam, bet ir visų pirma sau pačiam. Žirgas, visą dieną praleidžiantis vienumoje, sunkiau bendraus ir su savo šeimininku – atrodo, tarsi socialiniai įgūdžiai nenaudojami silpnėja. Taipogi vienišumas veda į nuobodulį, o šis – į įvairius elgesio sutrikimus, kartais net ir labai rimtus.
KOKIĄ DRAUGIJĄ RINKTIS?
Žinoma, visos arklių bandos laikymas – nelabai praktiška. Yra ir kitų būdų. Vienas iš jų – susirasti arklides, kur laikoma daugiau žirgų arba nuomuoti dalį savųjų. Jei kaimynai laiko arklį, galima susitarti kartu juos paleisti ganytis.
Pats geriausias dalykas jūsų žirgui – surasti jam kitą žirgą. Tai anaiptol neprivalo būti jaunas, perspektyvus jojamas arklys. Yra daugybė pigiai parduodamų ar net dovanojamų arkliukų, kurie galbūt nebetiks jojimui, bet sudarys puikią kompaniją jūsų augintiniui. Žmonės dažnai pigiai parduoda ar tiesiog atiduoda į geras rankas žirgus dėl įvairių priežasčių – senatvės, traumų, nebetinkamumo sportui ar tiesiog lėšų trūkumo. Kita išeitis – išgelbėti žirgelį iš skerdyklos – jis tekainuotų tik mėsos kainą.
Jeigu jums atrodo, kad du žirgai – jums per didelė finansinė našta, ar jei neturite jiems pakankamai vietos, galite ieškoti kitų alternatyvų. Pavyzdžiui, apgyvendinti kartu ponį. Tiesa, reikėtų turėti omenyje, kad šie nedideli arkliukai turi savitą charakterį. Nors jie ir mažesni už žirgus, tačiau kartais reikalauja netgi daugiau kontrolės ir turi tvirtą charakterį. Tai galite stebėti bandose, kuriose yra vienas ponis tarp žirgų – mažius dažniausiai tampa vadu. Tai gera žinia, jeigu jūsų žirgui stinga pasitikėjimo savimi – jis turės puikų draugą ir tvirtą lyderį.
Dar kitas neblogas variantas – asilai ir mulai. Kartais jie būna pakankamai dideli jojimui ar kitokiam panaudojimui. Jie lengvai prisiriša prie žmogaus ir mėgsta draugiją. Alpaka ar lama – irgi išeitis, tačiau geriau viena nei dvi, kitaip jos gali domėtis labiau viena kita nei arkliu.
Ožkos? Jos ne tik žavios, tačiau ir jų išlaikymas pigus. Egzistuoja daugybė ožkų veislių, jos palaiko neblogus santykius su arkliais, lengvai juos suformuoja. Tiesa, jos reikalauja kiek kitokios priežiūros nei arkliai, tačiau nėra reiklios. Vienintelė ožkų problema yra ta, kad nuo jų… gali išsivystyti priklausomybė. Po kurio laiko galite per savo ožkų bandą nebematyti žirgo!
Nors ir sunkoka patikėti, kad višta, katė ar šuo galėtų sudaryti tinkamą kompaniją arkliui, yra žinoma atvejų, kai jie puikiai sugyvendavo. Žinoma, jei katė arklidėse praleidžia nedidelę laiko dalį, negalima laikyti jos gera kompanione. Tinkamas draugas jūsų žirgui turėtų praleisti kartu su juo didžiąją paros dalį ir arklidėse, ir ganykloje. Tiesa, jei neturite daug laiko savo žirgui, nedidelio gyvūno verčiau nesirinkite. Jie labiau tinkami arkliams, praleidžiantiems daug laiko ganyklose. Taipogi apsvarstykite, kiek papildomos priežiūros ir finansų galite jam skirti.
KAIP?
Svarbu prisiminti ir tai, kad kiekvienas gyvūnas turi savitą charakterį. Kai kurie arkliai mielai džiaugiasi bet kokia kompanija ir ją priima entuziastingai, kiti yra mažiau socialūs, tad ir draugą jiems surasti gali būti sunkiau. Būkite atsargūs supažindindami gyvūnus ir nemanykite, kad iš karto jie susidraugaus. Tam reikia daugiau ar mažiau laiko – o kartais ir išvis nepavyksta. Kartais, ypač jei vienas gyvūnas mažesnis, gali baigtis ir pastarojo sužeidimu ar net mirtimi.
Saugiausia ir geriausia iš pradžių patikrinti žirgo reakciją į kitus gyvūnus – galite nujoti iki kaimynų tvarto ar fermų – susipažinimui. Jei jau gyvūnas atsirado pas jus, geriausia leisti jiems susipažinti ne ganykloje, o arklidėje. Apgyvendinkite kompanioną gretimame garde – to užteks pirmam kontaktui, o sienos apsaugos nuo neigiamos reakcijos. Katę ar šunį bus sunkiau atskirti, bet pasistengus ir turint daugiau laiko, gali pavykti vienas prie kito pripratinti. Kartais, kai turite daugiau gyvūnų, arklys gali pats išsirinkti sau tinkamiausią draugą.
Prieš suvesdami abu gyvūnus draugėn įsitikinkite, kad jie dehelmizuoti, paskiepyti ir sveiki – tad neapkrės vienas kito. Jeigu nors vienas iš jų rodo agresiją, tuojau pat juos atskirkite. Jei tai šuo, pasistenkite jį atpratinti nuo garsaus lojimo, cypimo ir painiojimosi po arklio kojomis.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Žirgas"