Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 27:
Tuo metu, kai Vazaris rašė šią knygą beveik nebuvo knygų apie meną, menininkus. Nebuvo jokių katalogų, sistemingų dailės darbų minėjimų. Meno kritika, kaip suprantama dabar, neegzistavo. Taigi, Vazariui teko faktiškai sukurti naują literatūros žanrą. Taipogi, Vazaris gali būti laikomas meno kritikos vienu pradininkų, nes išskiriant vienų dailininkų reikšmingumą prieš kitus, jam reikėjo tai argumentuoti. Be to, Vazaris ėmėsi apibendrinamojo istoriko darbo pateikdamas savo italų renesanso vystymosi viziją iš trijų pagrindinių periodų, bei teigdamas, kad [[Mikelandželas]] įkūnijo renesanso dailės viršūnę – požiūriai, kurie šimtmečius po knygos išleidimo sulaukia vis kitų istorikų kartų pritarimo. Vazario požiūris, kad renesanso dailė susideda iš trijų etapų: atgimimo ([[protorenesansas]]), vidurinės vystymosi fazės ([[ankstyvasis renesansas]]) ir tobulumo ([[brandusis renesansas]]) − įsitvirtino vėlesnėje bendrojoje meno istorijoje. Daugeliu atvejų priimamas Vazario požiūris į menininkus: reta tų dailininkų, kuriuos jis kritikavo ir kurių autoritetas būtų vėliau iškeltas. Analogškai, tie menininkai, kuriuos Vazaris išskirtinai pagyrė, ir vėlesniais amžiais užėmė kanonines vietas Europos dailės istorijoje.
[[Vaizdas:159 le vite, giorgio vasari.jpg|thumb|right|180px| Džodžo Vazario autoportretas, iliustracija 1568 m. „Le vite“ leidimui]]
Būdama pirmoji tokia knyga, „Gyvenimai“ neišvengia įvairių trūkumų. Vazaris stengėsi iškelti visų pirma savo gimtojo miesto Florencijos dailininkų vertę ir nepelnytai numenkino kitų Italijos mokyklų vertę, ypač Venecijos mokyklos, kurios dailininkai Vazario gyvenimo metu pradėjo dominuoti Italijoje. Dar mažiau Vazaris rašė apie Šiaurės Europos dailininkus. Bandydamas nusakyti vieno ar kito kūrinio vertę Vazaris dažnai kartoja žodžius „nuostabus“, „puikiai atliktas“.
Vazaris nesirėmė dokumentais ir pats jų neieškojo. Didžiąją dalį istorijų sudaro tai, ką jis buvo girdėjęs iš kitų. Vėlesni istorikai atskleidė daugybę Vazario netikslumų, dėl ko XIX a. pabaigoje požiūris į „Gyvenimus“ buvo toks kritiškas, kad būdavo linkstama visai netikėti tuo, kas rašoma. XX a. pradžioje ištobulėjus istorijos mokslui, paremtu dokumentine medžiaga ir moksliniais tyrimais, vėl buvo nustatyta, kad Vazaris daugeliu abejotinų atvejų visgi buvo pakankamai teisus ir tikslus. Kita vertus, apie daugelį italų menininkų būtų žinoma ženkliai mažiau jei nei Vazario įnašas į dailės istoriją. Pavyzdžiui, iki šiol tokios ryškios asmenybės kaip [[Leonardas da Vinčis]] biografijų pagrindas yra Vazario parašytoji. Vazario knyga suformavo ir vėlesnių menininkų biografijų stilių, kuriame neslepiama vienokia ar kitokia nuomonė, leidžiami nukrypimai, asmeniškos autoriaus mintys įvairiais klausimais, laisvas biografinių faktų vertinimas. Tarp Vazario trūkumų, lyginant su šiuolaikine istoriografija, paminėtina tai, kad Vazaris, nors ir turėjo labai gerą ir aiškų supratimą kaip vystėsi to meto renesanso dailė, tačiau beveik nekreipė dėmesio ir nuvertino asmeninius menininkų gyvenimų faktus ir jų galimą įtaką dailininkų kūrybai. Vazario parašytos biografijos ir šiuo metu leidžiamos, bei įdomios ne vien savo istoriškumu, tik sutariama, kad prie jų turi būti platūs paaiškinimai ir pastabos, kurie tapo įmanomi po šiuolaikinio istorijos mokslo pasiekimų.
| |||