Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai: Skirtumas tarp puslapio versijų

== Apie knygą ==

Tuo metu, kai Vazaris rašė šią knygą beveik nebuvo knygų apie meną, menininkus. Nebuvo jokių katalogų, sistemingų dailės darbų minėjimų. Meno kritika, kaip suprantama dabar, neegzistavo. Taigi, Vazariui teko faktiškai sukurti naują literatūros žanrą. Taipogi, Vazaris gali būti laikomas meno kritikos vienu pradininkų, nes išskiriant vienų dailininkų reikšmingumą prieš kitus, jam reikėjo tai argumentuoti. Be to, Vazaris ėmėsi apibendrinamojo istoriko darbo pateikdamas savo italų renesanso vystymosi viziją iš trijų pagrindinių periodų, bei teigdamas, kad [[Mikelandželas]] įkūnijo renesanso dailės viršūnę – požiūriai, kurie šimtmečius po knygos išleidimo sulaukia vis kitų istorikų kartų pritarimo. Vazario požiūris, kad renesanso dailė susideda iš trijų etapų: atgimimo ([[protorenesansas]]), vidurinės vystymosi fazės ([[ankstyvasis renesansas]]) ir tobulumo ([[brandusis renesansas]]) − įsitvirtino vėlesnėje bendrojoje meno istorijoje. Daugeliu atvejų priimamas Vazario požiūris į menininkus: reta tų dailininkų, kuriuos jis kritikavo ir kurių autoritetas būtų vėliau iškeltas. Analogškai, tie menininkai, kuriuos Vazaris išskirtinai pagyrė, ir vėlesniais amžiais užėmė kanonines vietas Europos dailės istorijoje.

Būdama pirmoji tokia knyga, „Gyvenimai“ neišvengia įvairių trūkumų. Vazaris stengėsi iškelti visų pirma savo gimtojo miesto Florencijos dailininkų vertę ir nepelnytai numenkino kitų Italijos mokyklų vertę, ypač Venecijos mokyklos, kurios dailininkai Vazario gyvenimo metu pradėjo dominuoti Italijoje. Dar mažiau Vazaris rašė apie Šiaurės Europos dailininkus. Bandydamas nusakyti vieno ar kito kūrinio vertę Vazaris dažnai kartoja žodžius „nuostabus“, „puikiai atliktas“. Informacnių požiūriu vertingiausios yra tos biografijos, kurių menininkus Vazaris pats pažinojo ir kurie gyveno tuo pačiu arba artimu laikmečiu. Apie pačius ankstyviausius dailininkus ir pats Vazaris neturėjo, ko daug pasakyti, todėl pripildydavo jų biografijas įvairių anekdotų ar romantiškų prasimanymų. Pavyzdžiui, pasakojimas apie tai, kad [[Džotas]] taip talentingai nupiešė musę, o [[Čimabujė]] bandė ją nesėkmingai nubaidyti ranka, buvo žinomas jau nuo [[antika|antikinių]] laikų. Vazario prasimanymams priskiriamos istorijos, kad [[Fra Filipas Lipis]] buvo pagrobtas piratų, kad [[Antonelas da Mesina]] aliejinės tapybos paslaptį išgavo iš [[Janas van Eikas|Jano van Eiko]] kantriai dirbdamas šiojo dirbtuvėje Flandrijoje ar, kad [[Andrea del Castagno]] nužudė [[Domenico Veneziano]].