Serbijos imperija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zykasaa (aptarimas | indėlis)
Nestea (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 42:
|valdymo_metai1 = 1346–1355
|valdovas1 = Stefanas Urošas IV
|valdymo_metai2 = 1355-13711355–1371
|valdovas2 =Stefanas Urošas V
|atstovo_titulas =
Eilutė 50:
|atstovas2 =
}}
'''Serbijos imperija''' ({{sr|Српско Царство|Srpsko Carstvo}}) – trumpalaikė viduramžių valstybė, egzistavusi 1345-13711345–1371 m. vakarų [[Balkanai|Balkanuose]]. Didžiąją dalį istorijos ji kontroliavo dabartinės [[Serbija|Serbijos]], [[Juodkalnija|Juodkalnijos]], pietinės [[Dalmatija|Dalmatijos]] (dab. [[Kroatija]]), [[Kosovas|Kosovo]], [[Albanija|Albanijos]], [[Makedonija|Makedonijos]] teritorijas, taip pat didžiąją dalį [[Graikija|Graikijos]].
 
== Istorija ==
[[vaizdasVaizdas:Serbian Empire 1355 CE relief English.png|thumb|left|Serbija 1355  m.]]
[[Serbijos karalystė (viduramžiai)|Serbijos karalius]] [[Stefanas Urošas IV]], pasinaudodamas [[Bizantija|Bizantijos]] pilietiniu karu (1341–1347), įsiveržė į jos teritoriją ir nukariavo didelę dalį jos teritorijų Balkanuose. Po to, kai jis užėmė [[Serės|Seres]], 1346 m. Serbijos patriarchas jį karūnavo Serbų ir graikų caru ({{sr|Цар Срба и Грка|Car Srba i Grka}}), ir Serbija tapo imperija. Taip buvo išreikštos ambicijos perimti nusilpusios Bizantijos istorijos tęstinumą.
 
Remdamasis 1219  m. Serbijos teisės sąvadu, Urošas VI sukūrė naują teisyną. Serbija suklestėjo ekonomiškai, tapdama viena stipriausių tuometinės Europos valstybių. Geri keliai, išlikę dar nuo Romos imperijos laikų, bei priėjimas prie [[Adrijos jūra|Adrijos]] ir [[Egėjo jūra|Egėjo]] jūrų užtikrino prekių judėjimą. Imperija tapo svarbiu vyno, medienos, kailių, vilnos, o taip pat metalų (sidabro, vario, aukso) tiekėju.
 
Tačiau imperija nepertvarkė savo administracinės sistemos, necentralizavo valdžios ir susikūrė sparčių užkariavimų be jokio didesnio pasipriešinimo dėka. Jos sukūrimas buvo paremtas vieno valdovo asmenybe, todėl Urošui IV mirus 1355  m., valstybė atsidūrė krizėje. Įpėdinis Urošas V buvo silpno charakterio, ir nesugebėjo susidoroti su iškilusiais rimtais iššūkiais: [[Osmanų imperija|Osmanų Turkija]], kuri irgi siekė pakeisti Bizantiją atsiradusiame politiniame vakuume Balkanuose; didėjančia bajorijos galia ir atsilikusia administracija.
Serbija iro į smulkias feodalines valdas, o neseniai užimtose srityse pietuose iškilo nepriklausomi kunigaikščiai ir Serbijos teritorijos traukėsi. Paskutinis didelis impperijosimperijos mūšis buvo [[Maricos mūšis]] su turkais 1371  m., kurio metu Serbija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir atidarė osmanams kelią į Balkanų užkariavimą. Tais pačiais metais mirė bevaikis caras, ir imperija galutinai suiro. Svarbiausios valstybės įpėdinės buvo [[Serbijos despotatas]] (Moravijos Serbija), [[Brankovičių žemė]], [[Zetos kunigaikštystė]], [[Prilepo žemė]], [[Velbaždo despotatas]], [[Epyro despotatas]], [[Altomanovičiaus žemė]].
 
[[Kategorija:Istorinės slavų valstybės]]