|
|vėliava =
|image_map =Serbia 1183-1196.png
|image_map_caption = Serbija 1183-11961183–1196 m.
|nacionalinis_devizas =
|valstybinis_himnas =
|valdymo_metai1 = 1060–1083 (''pirmasis'')
|valdovas1 = Petrislavas
|valdymo_metai2 = 1204-12171204–1217 (''paskutinis'')
|valdovas2 = Stefanas Nemaničius
|atstovo_titulas =
== Istorija ==
Po [[Serbijos kunigaikštystė (viduramžiai)|Serbijos kunigaikštystės]] kunigaikščio [[Česlovas Klonimirovičius|Časlavo]] mirties apie 960 m. serbų žemes pasikeisdama valdė [[Bizantijos imperija]] ir [[Pirmoji Bulgarijos imperija|Bulgarija]]. Istoriniame Duklios regione (dab. [[Juodkalnija]]) kilusi [[Duklia|Duklios kunigaikštystė]] XI a. viduryje perėmė hegemoniją serbų teritorijose, tapdama svarbiausia tuometine jų valstybe. Apie 1050 m. jų kunigaikštis [[Michailas I]] gavo didžiojo kunigaikščio titulą. Tuo metu jis jau valdė didžiumą serbų žemių.
Kažkuriuo metu tarp 1060-1074 1060–1074 m. Michailas paskyrė vieną savo sūnų, [[Petrislavas (Raška)|Petrislavą]], Raškos (Serbijos) didžiuoju kunigaikščiu, kuris buvo susijęs su tėvu vasaliniais ryšiais. Apie 1091 m. didžiuoju kunigaikščiu tapo Petrislavo sūnus [[Vukanas (Raška)|Vukanas]], kurio kandidatūrą patvirtino tuometinis Duklios valdovas [[Konstantinas Bodinas]]. Kadangi Duklia silpo, Vukanas savarankiškai vykdė karus su Bizantija ir sugebėjo nuo jos apsiginti.
1101 m. mirus Konstantinui, Vukanas ir Serbija tapo visiškai nepriklausoma, o kartu ir stipriausia serbų valstybe. Jo įpėdiniams buvo sudėtinga išlaikyti nepriklausomybę, nes Serbija atsidūrė tarp dviejų tuometinių galybių - – Bizantijos pietuose ir [[Vengrijos karalystė]]s šiaurėje. Urošas I sugebėjo išlikti giminystės ryšių su Vengrijos sostu dėka. Urošas II kovojo su Bizantija, bet galiausiai turėjo duoti jai vasalo priesaiką. Ją turėjo duoti ir įpėdinis Desa.
1166 m. Bizantija pasodino į Serbijos sostą sau palankų Tihomirą, nors Serbijos žemės buvo padalintos tarp jo brolių: Stracimiras valdė Moravos slėnį, Miroslavas - – Zahumliją ir Travuniją, o [[Stefanas Nemanja|Nemanja]] gavo žemes centrinėje ir pietinėje Serbijoje. Pastarasis brolis, nesutardamas su Tihomiru, pradėjo sukilimą prieš savo brolį, 1166 m. jį nugalėdamas ir tapdamas Serbijos valdovu. Pasinaudodamas Bizantijos nusilpimu, jis nusiaubė šiaurines jos provincijas pasiekdamas net [[Sofija|Sofiją]]. jam pavyko didele dalimi suvienyti ir centralizuoti serbų žemes.
Tėvo žygius tęsė jo įpėdinis Stefanas II Nemaničius. 1217 m. jis buvo karūnuotas karaliumi, o Serbija tapo [[Serbijos karalystė (viduramžiai)|karalyste]]. ▼
▲Tėvo žygius tęsė jo įpėdinis Stefanas II Nemaničius. 1217 m. jis buvo karūnuotas karaliumi, o Serbija tapo [[Serbijos karalystė (viduramžiai)|karalyste]].
== Valdovai ==
{{Vakarų Balkanų istorija}}
* [[Petrislavas (Raška)|Petrislavas]] (1060–1083);
* [[Vukanas (Raška)|Vukanas]] (1083 / 84 – ca. 1112 - – 15)
* [[Urošas I (Raška)|Urošas I]] (ca. 1112 - – 15 – 1131 / ca. 1145)
* [[Urošas II (Raška)|Urošas II]] (ca. 1145 – 11551145–1155, 1155 - 11611155–1161 / 62)
* [[Belošas Vukanovičius]] (1142 – 11581142–1158, 1163 (Croatia); 1161 / 1162 (Rascia))
* [[Desa (Serbija)|Desa]] (1155, 1161 / 62 – 1165 (Rascia); 1148 – 11621148–1162 (Doclea))
* [[Tihomiras]] (1165 – 11661165–1166)
* [[Stefanas Nemanja]] (1166 – 11961166–1196)
* [[Stefanas Nemaničius]] (1196–1202; 1204-12171204–1217)
* [[Vukanas Nemaničius]] (1202–1204)
| 