Serbijos kunigaikštystė (viduramžiai): Skirtumas tarp puslapio versijų

|statusas = [[Pirmoji Bulgarijos imperija|Bulgarijos]] vasalė (891-927891–927)

[[vaizdasVaizdas:Balkans850.png|thumb|left|Serbų kunigaikštystės 850  m., mirus Vlastimirui]]

IX a. padidėjusi grėsmė iš rytų, kur sparčiai plėtėsi [[Bulgarų chanatas]], skatino serbus labiau vienytis. Iki IX a. vidurio bulgarai prisijungė slavų gentis [[braničevcai|braničevcus]], [[timočianai|timočianus]], [[moravianus]], gyvenusius į rytus ir į šiaurę nuo Raškos. 839  m. bulgarai įsiveržė į Rašką ir pradėjo trejų metų karą. Tuo metu serbus valdęs [[Vlastimiras]] sėkmingai atmušė jų invaziją ir sugebėjo prisijungti kitas serbų župas, išplėsdamas savo teritoriją į vakarus ir pietus.

Valdant [[Mutimiras|Mutimirui]] (850–891), Serbija dar kartą atmušė Bulgarijos puolimą. Kadangi serbai mūšio metu paėmė į nelaisvę daug bulgarų diduomenės, įskaitant ir bulgarų caro [[Borisas I|Boriso]] sūnų, Bulgarija turėjo sudaryti taikos sutartį su Serbija ir atsisakyti imperinių ambicijų. Sekdama Bulgarijos pavyzdžiu, Serbija ryžosi priimti krikščionybę iš Bizantijos, kas buvo padaryta 873  m. Serbijoje įkurta Raso vyskupija, o bažnytinė liturgija rėmėsi bulgarų liturgijos pavyzdžiu ir senąja slavų kalba.

891  m. mirus Mutimirui, Serbijoje prasidėjo kovos dėl valdžios, kurias pirmiausia sukėlė neaiški paveldėjimo tvarka. Todėl Mutimiro sūnus [[Prvoslavas]] buvo nuverstas pusbrolio Petro Gojnikovičiaus. Šis įsitvirtino soste susidorojęs su kitais pusbroliais, o galiausiai gavo bulgarų caro pripažinimą. Jis konsolidavo valdžią ir išplėtė teritorijas į [[Bosnija|Bosniją]]. Tačiau jo ekspansija sukėlė nesutarimus su [[Neretva]] ir [[Zahlumija]] (pastarąją valdė kunigaikštis [[Mykolas (Zahumlija)|Mykolas]]).

[[vaizdasVaizdas:Central and Eastern Europe around 950 AD.png|thumb|left|Serbija (pilka) valdant Čalavui]]

Stiprėjanti Bizantija ėmė naudotis Petru savo kovoje prieš Bulgariją. Ji įtikino serbus sudaryti sąjungą su [[madjarai]]s šiaurėje ir pulti bulgarus. Tačiau išaiškėjus sąmokslui, bulgarų caras [[Simeonas I]] užpuolė Serbiją ir pasodino į sostą sau palankų Mutimiro sūnų Pavlą Branovičių, galutinai paversdamas Serbiją savo vasale. Netrukus šis vėl perėjo į Bizantijos pusę. Bulgarai pasinaudojo kitu Mutimiro anūku Zaharija, kuris paverstas kitu kunigaikščiu. Tačiau istorija kartojosi. Suerzintas Simeonas I 924  m. įsiveržė į Serbiją, ją nusiaubė ir prijungė prie savo imperijos. Tiesa, Zahumlijos kunigaikštis Mykolas išsaugojo nepriklausomybę Serbijos pajūryje ir greičiausiai kontroliavo Travunijos bei Duklios teritorijas.

Bulgarijos viešpatavimas truko tik trejetą metų, iki 927  m., kuomet mirė Simeonas. Dar vienas pretendentas į Serbijos sostą, [[Česlovas Klonimirovičius]] kartu su kitais pabėgėliais grįžo į Serbiją ir konsolidavo kunigaikščio valdžią. Jam pakluso visos serbų župos, todėl Česlovas kontroliavo dideles teritorijas nuo [[Baras (miestas)|Baro miesto]] pietuose iki [[Sava|Savos]] upės šiaurėje. Tai buvo didžiausias Serbijos kunigaikštystės teritorinis išsiplėtimo ir serbų krikščioniškosios kultūros suklestėjimo laikmetis.

Tačiau apie 960  m. Česlavui žuvus mūšyje su madjarais, ant vieno valdovo asmenybės sukurta valstybė subyrėjo. Pajūryje įsigalėjo Baro mieste sostinę įsteigę [[Petrovičiai]], kurių valstybė vadinosi [[Duklia]]. Rašką ir Serbijos vidines teritorijas greitai absorbavo Bizantija, kuri čia 969  m. įsteigė savo administracinį vienetą - – [[Serbijos katepanatas|Serbijos katepanatą]].