Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

256 pridėti baitai ,  prieš 5 metus
nėra keitimo aprašymo
Tautų Sąjungos politika pirmiausia buvo orientuota į apsaugos suteikimą asmenims, kurie, pasikeitus valstybių sienoms ir susikūrus naujoms tautinėms valstybėms, neteko savo [[pilietybė]]s. Be to, buvo pripažinta, kad tarptautinė apsauga reikalinga ir tiems asmenims, kurie ne dėl savo kaltės negali gauti savo valstybės galiojančių pasų arba kelionės dokumentų. [[1921]] m. rugpjūčio mėnesį buvo nuspręsta paskirti Tautų Sąjungos vyriausiąjį pabėgėlių komisarą. Juo tapo Norvegijos delegatas Tautų Sąjungoje dr. [[Fritjofas Nansenas]]. Be didžiulės paramos, suteiktos pabėgėliams iš įvairių šalių, F. Nansenas sukūrė specialų dokumentą – pabėgėlių identifikacinę kortelę, kurią pradėjo vadinti „Nanseno pasu“. Ši kortelė buvo pripažinta 52 pasaulio šalyse.
 
[[1919]] m. [[lapkričio 17]] d. Tautų sąjunga sutrukdė Lietuviams atkovoti Vilnių: "sumuštus lenkus užstojo Tautų sąjungos kontrolės komisija, kurios pryšaky stovėjo prancūzų pulkininkas Chardigny" (Savanorių žygiai I, P. Ruseckas, 1937).
[[1926]] m. [[gegužės 12]] d. susitarime „Dėl asmens tapatybę patvirtinančių pažymėjimų išdavimo rusų ir armėnų pabėgėliams“ buvo pateiktas vienas pirmųjų oficialių pabėgėlių apibrėžimų. [[1933]] m. [[spalio 28]] d. ''Konvencija dėl tarptautinio pabėgėlio statuso'' buvo pirmasis tarptautinio masto universalus dokumentas pabėgėlių klausimais. Konvencijoje pabėgėlis apibrėžiamas kaip asmuo, kuris yra už savo šalies ribų ir negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga. Pirmą kartą buvo suformuluotas prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių negrąžinimo principas.
 
[[1926]] m. [[gegužės 12]] d. susitarime „Dėl asmens tapatybę patvirtinančių pažymėjimų išdavimo rusų ir armėnų pabėgėliams“ buvo pateiktas vienas pirmųjų oficialių pabėgėlių apibrėžimų. [[1933]] m. [[spalio 28]] d. ''Konvencija dėl tarptautinio pabėgėlio statuso'' buvo pirmasis tarptautinio masto universalus dokumentas pabėgėlių klausimais. Konvencijoje pabėgėlis apibrėžiamas kaip asmuo, kuris yra už savo šalies ribų ir negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga. Pirmą kartą buvo suformuluotas prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių negrąžinimo principas.+
[[1920]] m. gruodžio mėn. Tautų Sąjungos asamblėjoje svarstant [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybių]] klausimą buvo nutarta jų į Sąjungą nepriimti, remiantis geopolitiniais motyvais. Esą, Baltijos valstybės esančios [[Rusija|Rusijos]] įtakos sferoje, ir dėl jų egzistavimo nesą jokių garantijų. Vis tik [[1921]] m. [[rugsėjo 22]] d. Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos. [[1925]] m. – [[Lokarnas|Lokarno]] sutartys turėjo pripažinti nebekeičiamu pokarinį žemėlapį. [[1926]] m. [[gegužės 8]] d. Paryžiuje Tautų Sąjunga pasirašė konvenciją, pagal kurią [[Klaipėdos kraštas]] perduotas Lietuvai.
 
Anoniminis naudotojas