'''Džėjaus sutartis''' ({{en|Jay Treaty}}) - – sutartis, sudaryta [[1794]] m. [[lapkričio 19]] d., tarp [[JAV|Jungtinių Valstijų]] ir [[Didžioji Britanija|Didžiosios Britanijos]]. Sutarties dėka buvo išvengta dviejų šalių karo<ref> Jean Edward Smith, ''John Marshall: Definer of a Nation'' (1998) p. 177</ref> ir išspręsta daugelis problemų, užsilikusių po [[Amerikos revoliucija|Amerikos revoliucijos]].<ref> Todd Estes, ''The Jay Treaty Debate, Public Opinion, And the Evolution of Early American Political Culture'' (2006) p. 15</ref> Sutartis atvėrė duris dešimt metų trukusiai taikiai prekybai. [[JAV Kongresas]] pritarė sutarčiai [[1795]] m. [[birželio 24]] d., okuri įsigaliojo [[1796]] m. [[vasario 29]] d., kai abi šalys pasikeitė ratifikaciniais raštais.
== Sutarties nuostatos ==
Sutarties sąlygas parengė prezidentas [[Džordžas Vašingtonas]], [[JAV iždo sekretorius]] [[Aleksandras Hamiltonas]] ir pagrindinis JAV derybininkas [[John Jay|Džonas Džėjus]]. Rengiant sutartį D. Britaniją atstovavo užsienio reikalų ministras lordas W. Grenville. Šiai sutarčiai aršiai prieštaravo [[Tomas Džefersonas|Džefersonas]], [[James Madison|Džeimsas Madisonas]] ir jų šalininkai, siekę užsienio politikoje artimesnių santykių su [[Prancūzija]]. Sutartis pagyvino prekybą ir padėjo JAV išvengti karo su D. Britanija, kas tenkino abi sutartį pasirašiusias šalis. Džėjus pasiekė, kad būtų įgyvendinti pagrindiniai amerikiečių reikalavimai: britų pajėgų atsitrauktų iš jų užimamų pozicijų [[Šiaurės vakarų teritorija|JAV Šiaurės vakarų teritorijoje]] (britai tai padaryti žadėjo dar [[1783]] m.). Klausimai dėl karo skolų, taip pat JAV bei Britų Šiaurės Amerikos valdos - – [[Kanada|Kanados]] sienos buvo perduoti nagrinėti trečiųjų šalių - – arbitražo teismui. Tai buvo vienas pirmųjų arbitražo panaudojimų diplomatijos istorijoje. Amerikiečiams taip pat buvo garantuotos keletas teisių prekiauti britų valdose [[Indija|Indijoje]] ir [[Karibai|Karibuose]] mainais į medvilnės eksporto suvaržymų panaikinimą. Kita vertus, amerikiečių laivai negavo teisės įplaukti į D. Britanijos valdų Šiaurės Amerikoje uostus, nors britų laivai teisę įplaukti į JAV uostus gavo. D. Britanijai sutartis buvo naudinga, nes leido jai įsivežti iš JAV žaliavas ir duoną.
Sutartis kuriam laikui padėjo išvengti karo, tačiau jos pasirašymas tapo vienu iš labiausiai ginčijamų JAV vidaus politikos klausimų. Pagrindiniai sutarties priešininkai - – T. Džefersonas ir Dž. Madisonas bijojo, kad artimesni ekonominiai ryšiai su D. Britanija sustiprins [[Federalistai|Federalistus]] ir siekė glaudesnių ryšių su Prancūzija. Sutartis dešimtmečiui paskatino abiejų šalių tarpusavio prekybą. [[1803]] m. prekybiniai santykiai vėl ėmė blogėti, nes baigė galioti 10 metų laikotarpiui nustatytos sutarties sąlygos prekybos klausimais. Pastangos susitarti dėl sutarties pakeitimo nauja sutartimi [[1806]] m. baigėsi nesėkme. JAV atmetė [[Monro-Pinknio sutartis|Monro-Pinknio sutartį]]. Įtempti santykiai tarp JAV ir Didžiosios Britanijos peraugo į [[1812 metų karas|1812 metų karą]] tarp abiejų pusių.<ref>Marshall Smelser, ''The Democratic Republic: 1801–1815'' (1968) pp. 139, 145, 155–56.</ref>
