Pavasarį ant jaunų šakelių susidaro smulkūs vyriškieji ir stambūs moteriškieji kankorėžiai. Jie sudaryti iš žvynelių. Vyriškajame kankorėžyje subręsta daug smulkių sporų, iš kurių susidaro žiedadulkės su oro pūslelėmis. Moteriškajame kankorėžyje yra sėklapradžiai. Jei ant jų vėjas atneša žiedadulkių, įvyksta apdulkinimas. Apdulkinto moteriškojo kankorėžio žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais. Žiedadulkės sudygsta sudarydamos dulkiadaigius. Juose formuojasi vyriškos gametos – spermiai, o sėklapradžiuose iš didelės sporos susidaro moteriškoji gameta – kiaušialąstė. Uždarytame kankorėžyje po kurio laiko įvyksta apvaisinimas, t. y. spermiai dulkiadaigiu pasiekia kiaušialąstes ir jas apvaisina. Taigi, skirtingai nuo samanų ir sporinių induočių, plikasėkliai gali be vandens pernešti vyriškąsias lytines ląsteles iki moteriškųjų. Po apvaisinimo sėklapradžiai subręsta ir tampa sėklomis, kurios sudarytos iš gemalo, maisto atsargų ir sėklos luobelės. Gemalas yra jauno augalo užuomazga, o maisto atsargos naudojamos sėklai sudygti. Luobelė saugo gemalą nuo nepalankių sąlygų. Bręstančias sėklas nuo aplinkos poveikio saugo kankorėžiai. Sausio arba vasario mėnesį kankorėžiai atsidaro ir iš jų išbyra sėklos su sparneliais, kurias vėjas išnešioja. Eglės savo sėklas išbarsto kiekvienais metais.
