Nesavastingumas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Nesavastingumas''' ({{Sa|anātman, pali anatta}}) - – terminas, apibūdinantis kiekvieną būtybę, kaip neturinčią savasties  – nemirtingo, vientiso ir nepriklausomo pagrindo, kuris būtų nekintantis ir amžinas. [[Pali]] budizmo raštai mini, kad visos gyvos būtybės susidaro iš penkių dalių vadinamų ''[[skandha]]is'', kurie neturi savasties.

Priešingai nuo [[Brahmanizmas|brahmaniškų]] teorijų, [[Buda|Budos]] įžvalga sako, kad nėra jokios prielaidos esminės sielos, amžinojo pagrindo, [[induizmas|induizme]] vadinamo [[atmanas|atmanu]], egzistavimui. Buda detaliai dėstė priešingą požiurį, vadinamą ''anatman'': neegzistuoja jokia vidinė, tikra, esminė dvasinė asmenybė. Šis jo mokymas grįstas visuotiniu priežastingumu. Ir dėstomas ne nihilistiškai kalbant apie „nerealumą“, bet aiškinant kodėl kalbama apie savastingumą ir kaip matyti jį pozityviai integruotą gyvenimiškosios patirties protinių - – fizinių veiksnių priežastinio sąryšio visumoje. Patį priežastinį sąryšį Buda dėsto analizuodamas [[sąlygotoji kilmė|sąlygotąją kilmę]].

Štai kaip Buda sako [[Dhamapada|Dhamapadoje]] (XX sk. „Apie kelią“, 277-279277–279):

Ši analizė remiasi giliu pažinimu, kad jutimų tarpusavio žaismė, sudaranti protinių - – fizinių veiksnių turinį, yra tik tai kas yra. Kruopščiai analizuojant šiuos veiksnius kintamumo, nepastovumo ar nepasitenkinimo požiūriu, daroma išvada, kad juose nėra jokios prigimtinės asmeninės tapatybės. Šis supratimas veda į išmintį (''[[pradžnia|panna]]''), sunaikina troškimus (''[[nirodha]]''), ir išlaisvina (''[[Nirvana (religija)|nibbana]]'') iš prisirišimo prie norų/proto (''čitta'').

Jutimiškoji (''nama - – rūpa'') asmenybė iš tiesų yra tik raida (tėkmė, evoliucija) visų „ją sudarančių“ natūralių elementų ir išoriškai nepasireiškiančių [[sąmonė]]s polinkių, kuriuos į vieną visumą jungia [[atmintis|atminties]] gija, besivyniojanti kartu su nepaliaujamai kintančia gyvenimiškąja patirtimi. Jokio atskiro „asmenybės elemento“ šioje raidoje nėra.

Daugumos Budistų nesavasties požiūris atspindi supratimą, kad ilgalaikis esminis pagrindas neegzistuoja jokioje būtybėje  – nėra visiškos - – sielos, gyvybiškai svarbios esencijos, nėra jokio nemirtingo pagrindo. Bet dalis budistų ypač iš ''Mahayana'' budizmo, tokie kaip Jonangpa ir Tathagatagarbha, mano, kad yra Esminis Pats nepriklausantis nuo laikinų skausmą - – sukeliančių skandhų. Jie mano, kad toks Esminis Pats yra transcendentinis, viską - – prasismelkiantis Pats.