Al-Andalusija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Al Andalusija''' ([[arabų kalba]]: الأندلس‎ ''Al Andalus'') - – senovinis [[Islamo pasaulis|Islamo pasaulio]] regionas, egzistavęs [[Pirėnų pusiasalis|Pirėnų pusiasalyje]] VIII-XVVIII–XV a. Taip pat taip vadinamas ir šis laikotarpis [[Ispanijos istorija|Ispanijos]] ir [[Portugalijos istorija|Portugalijos]] istorijoje.

Al Andalus teritorija nuolat kito. Didžiausią išsiplėtimą regionas pasiekė VIII a., o vėliau mažėjo dėl krikščioniškų karalysčių [[rekonkista|rekonkistos]]. XV a. šis regionas apėmė tik mažą teritoriją Pirėnų pietuose, kur egzistavo [[Granados karalystė]] (nuo tada ši teritorija vadinama [[Andalūzija]]). 1492  m. prie Ispanijos prijungus Granados karalystę, Al Andalus egzistencija baigėsi.

Tačiau yra ir kitų teorijų, kurios teigia, jog teritorija "Andalūzija"„Andalūzija“ buvo vadinama ir senesniais, t. y. romėniškais laikais. Pradžia ''and-'' pasitaiko daugybėje dabartinių ispanijos vietovardžių, o galūnė ''-luz'' irgi nėra reta.

VII a. Pietvakarių Azijoje susikūrus [[Kalifatas|Kalifatui]], jis vis labiau plėtė savo teritorijas. Po Šiaurės Afrikos užkariavimų, valdant [[Omejadai|Omejadų]] kalifui Al Validui, 711  m. musulmonų pajėgos persikėlė per [[Gibraltaras|Gibraltarą]] į [[Europa|Europą]]. Jų veržimasis į šiaurę buvo labai greitas, kol 732  m. juos sustabdė [[Karolis Didysis|Karolio Didžiojo]] kariuomenė, laimėjusi [[Puatjė mūšis (732 m.)|Puatjė mūšį]] prieš Al-Andalusijos provincijos valdytojo [[Abd ar Rachmanas ibn Abd Alahas|Abd ar Rachmano ibn Abd Alaho]] vadovaujamą musulmonų kariuomenę.

Nuo tada musulmonų pasaulyje teritorija pradėta vadinta ''Al Andalus''. Čia valdė Kalifo vietininkai, kurie visi pakluso centrinei valdžiai. Tačiau ilgainiui ji ėmė silpti. Jau 740  m. Al Andalusija atsiskyrė nuo Kalifato, čia iškilus Jusufui al-Fihriui.

[[Vaizdas:Al Andalus.png|thumb|200px|Kordobos kalifatas apie 1000  m.]]

750  m. Kalifate į valdžią atėjo nauja, [[Abasidai|Abasidų]], - – dinastijai. Tačiau ji jau nebevaldė Andalūzijos, kadangi čia 756  m. nepriklausomybę paskelbė pabėgęs Omejadų princas Abd ar-Rachmanas. Jis nuvertė Jusufo valdžią ir įkūrė nepriklausomą [[Kordobos kalifatas|Kordobos emyratą]].

Kordobos Omejadų laikai yra laikomi Al Andalūzijos aukso amžiumi. Kordoba tapo pačiu didžiausiu Europos miestu, lenkiančiu netgi [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]]. Šalyje klestėjo islamiškoji kultūra, kuri turėjo didelės įtakos ir Europos kultūrai.

[[Vaizdas:Taifas.gif|thumb|200px|Taifai 1031  m.]]

XI a. pradžioje Kordobos kalifate kilus pilietiniam karui, prasidėjo valstybės dezintegracija. Ji formaliai įteisinta 1031  m., kuomet oficialiai žlugo Kordobos kalifatas. Jis sukilo į daugybę smulkių emyratų, vadinamų [[taifai]]s, kuriuos ėmė valdyti vietinės dinastijos. Stipriausi iš jų buvo [[Badachosas]], [[Toledas]], [[Saragosa]].

1086  m. Afrikos [[Sachara|Sacharoje]] susiformavusi musulmoniška dinastija [[Almoravidai]], prieš tai užkariavę [[Marokas|Maroką]], įsiveržė į nusilpusią Al Andalusiją. Iki 1094  m. jie sujungė visas likusias musulmoniškas valstybėles, išskyrus [[Saragosa|Saragosą]], kuri išlaikė nepriklausomybę ir vėliau inkorporuota į [[Aragonas|Aragono karalystę]].

Juos nusilpusius ėmė užkariauti [[Kastilija]], [[Aragonas]] ir [[Portugalija]], o 1147  m. [[Lisabona|Lisabonos]] paėmimas tapo lūžio tašku, dėl kurio musulmonai į pagalbą pasikvietė [[Almochadai|Almochadus]] iš [[Marokas|Maroko]].

=== Almohadai (1147-12381147–1238) ===

XII a. viduryje Almoravidus pakeitė nauja musulmoniška dinastija [[Almochadai]], kilusi iš [[Marokas|Maroko]]. Iš pradžių ji laimėjo mūšį prieš krikščionis, tačiau 1212  m. buvo sutriuškinti Las Navas de Tolosa mūšyje. Šis mūšis laikomas pagrindiniu lūžio tašku Al Andalusijos istorijoje ir [[rekonkista|rekonkistoje]], nes po to Al Andalusija niekuomet nebeatsigavo.

Po Almohadų kalifo Abu Jakubo Jusufo II mirties 1224  m. valstybė vėl subyrėjo, ir taip susiformavo vėlyvieji [[taifai]]. Daugumos jų egzistencija buvo labai trumpa, nes, pvz., 1243  m. krikščionys užėmė [[Mursija|Mursiją]], 1249  m. [[Algarvė|Algarvę]].

XIV a., sustiprėjus [[Marokas|Marokui]] pietuose, Granada pateko į [[Marinidai|Marinidų]] įtakos sferą. 1340  m. Salado mūšyje susidūrė krikščionių ir Marinidų pajėgos. Nors Marinidai pralaimėjo, tarp krikščionių karalysčių prasidėjus nesutarimams, Granada išsaugojo nepriklausomybę dar beveik 150  m. Ir tik 1469  m., Ispanijai susivienijus, vėl buvo atnaujinta Rekonkista, kuri galutinai baigta 1492  m., kuomet krikščionys paėmė [[Alhambra|Alhambrą]], paskutinįjį musulmonų avanpostą [[Europa|Europoje]].

Nėra sutariama, kokio laipsnio tolerancija buvo propaguojama religinių mažumų atžvilgiu šiame regione. Dauguma mokslininkų teigia, jog, nors religinės mažumos turėjo mažiau teisių nei musulmonai, jų teisės ir gyvenimo būdas buvo gerokai geresni, nei tuometinėje krikščioniškoje [[Europa|Europoje]].

Tuometinė Kordoba tapo vienu svarbiausių pasaulio kultūros centrų, kuris turėjo islamišką universitetą. Vietos kalifai rėmė mediciną, filosofiją. Čia maišėsi antikinė kultūra su islamiškaja. [[Averojus]] iš [[Kordoba (Ispanija)|Kordobos]] yra laikomas sekuliariosios filosofijos tėvu. Andalūzijoje rašė ir chirurgijos tėvu vadinamas [[Abu al-Kasis]].