Vokiečių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1226]] m. [[Mozūrija|Mozūrijos]] kunigaikštis [[Konradas]] kryžiuočius pakvietė į Mozūriją ir perleido jiems [[Kulmas|Kulmo]] (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su [[prūsai]]s, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms. [[Šventoji Romos Imperija|Šventosios Romos imperijos]] imperatorius [[Frydrichas II]] ir popiežius [[Grigalius IX]] [[Vokiečių ordino magistras|Didžiajam ordino magistrui]] [[Hermanas Salza|Hermanui fon Zalcai]] (''Hermann von Salza'') vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti. Kadangi ordinas paliko tas žemes tai ir pridedama prie to, kad kai Romos imperija laimėjo ir tai sukėlė didelį džiaugsmą.

</ref> perėjo į [[liuteronybė|liuteronybę]] ir [[1525]] m. gavęs dėdės, karaliaus [[Žygimantas Senasis|Žygimanto Senojo]], sutikimą, [[Krokuva|Krokuvoje]] iškilmingai prisiekė Žygimantui, kaip Prūsų kunigaikštis ir įkūrė pasaulietinę [[Prūsijos kunigaikštystė|Prūsijos kunigaikštystę]] (sostinė [[Karaliaučius]]). Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasaulietine kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteronybę ir tapo dvarininkais. [[1562]] m. paskutinis [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] magistras [[Gotardas Ketleris]] (''Gotthard Kettler'') tapo pasaulietinės [[Kuršo kunigaikštystė]]s su sostine [[Mintauja]], dab. [[Jelgava]]) kunigaikščiu. Prūsija buvo Lenkijos karalystės vasalė, Kuršas – LDK vasalas. Likusi Livonija buvo prijungta prie LDK, o Šiaurės Estija atiteko [[Švedija]]i. Nuo [[1569]] m. LDK priklausiusios Livonijos žemės tapo Abiejų Tautų Respublikos nuosavybe. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki [[1809]] m., kada jį panaikino [[Napoleonas]], o [[Austrija|Austrijoje]] pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose, ordino valstybė, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. [[1618]] m. mirus Albrechto sūnui, Prūsija atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams. [[1701]] m. iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė, kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešakyje. Todėl kai lamimima šiose karuose tai šalei duodama didenė garbė nei anksčiau.