Mehmedas II: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Mehmedas II''' ([[1432]]  m. [[kovo 30]] d. [[Edirnė]]je  – [[1481]]  m. [[gegužės 3]] d.)  – [[Osmanų imperija|Osmanų imperijos]] [[sultonas]] nuo [[1444]]  m. iki [[1446]]  m. ir vėl nuo [[1451]]  m. iki [[1481]]  m.

Būdamas 21 metų, 1453  m. pasižymėjo [[Konstantinopolio žlugimas|užimdamas Konstantinopolį]] ir taip sužlugdydamas [[Bizantija|Bizantijos imperiją]]. Nuo to laiko jis prie savo titulų pridėjo ir "cezario"„cezario“ titulą.

Mehmedas gimė [[Edirnė]]je, Osmanų valstybės sostinėje, [[1432]]  m. [[kovo 30]] d. Jo tėvas buvo sultonas [[Muradas II]] ([[1404]]–[[1451]]  m.), o motina  – [[Huma Hatun]], [[Humas|Humo]] Abd’Allah duktė. Huma reiškia moteris/mergina iš Humo. Mehmedas būdamas vienuolikos metų buvo išsiųstas valdyti Amasiją, vieną iš Osmanų imperijos provincijų, kad gautų patirties pagal osmanų sultonams įprastą tradiciją. Kai Muradas II sudarė taikos sutartį su [[Karamano emyratas|Karamano emyratu]] Anatolijoje [[1444]]  m. rugpjūtį, jis atsisakė sosto ir perdavė jį 12 metų Mehmedui.

Pirmo valdymo metu, Mehmedas II paprašė tėvo sugrįžti į sostą prieš [[Varnos mūšis|Varnos mūšį]], bet Muradas II atsisakė. Supykęs ant tėvo, kuris po atsistatydinimo gyveno ramų gyvenimą pietvakarių Anatolijoje, Mehmedas rašė: ''Jei tu esi sultonas ateik ir vadovauk savo armijoms. Jei aš esu sultonas, aš tau įsakau atvykti ir vadovauti mano armijoms''. Tad Muradas II vadovavo osmanų armijai Varnos mūšyje 1444  m.

Po savo tėvo mirties [[1451]]  m. Mehmedas vėl tapo sultonu. [[1453]]  m. jis sunaikino [[Bizantijos imperija|Bizantijos imperiją]], užimdamas jos sostinę Konstantinopolį<ref>[http://www.abcgallery.com/list/2001july16.html Sultan Mehmet II – - Olga'sOlga’s Gallery<!-- Bot generated title -->]</ref>. Po šio užkariavimo [[1460]]  m. jis užėmė Morėjos despotatą [[Peloponesas|Peloponese]] ir Trebizondo emyratą šiaurės rytų Anatolijoje [[1461]]  m. Tad Osmanų imperija prarijo paskutinius du Bizantijos ženklus. Konstantinopolio užėmimas suteikė šaliai tarptautinį prestižą ir ji buvo pirmąkart pripažinta imperija{{faktas}}.

Po Konstantinopolio užkariavimo Mehmedas II save titulavo Romos Cezariu (''Kayser-i Rûm''), nes Bizantija buvo tai, kas liko iš [[Romos imperija|Romos imperijo]]s sostinę perkėlus į Konstantinopolį 330  m., bet buvo pramintas Užkariautoju. Jis turėjo giminystės ryšių su Bizantijos imperatoriais, nes jo protėviai, pvz.: sultonas [[Orhanas I]] buvo vedę graikų princeses. Be jo, Romos imperatoriaus titulą savinosi [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] [[imperatorius Frederikas III]], atsekęs savo titulo istoriją iki [[Karolis Didysis|Karolio Didžiojo]], kurį Romos imperatoriumi karūnavo [[popiežius]] [[Leonas III]] 800  m.

Po Konstantinopolio užėmimo Mehmedas II nukreipė dėmesį į Anatoliją. Jis norėjo sukurti visą Anatoliją apimančią valstybę, užkariaudamas turkų bėjų valdomas teritorijas ir graikų Trezibondo imperiją šiaurės rytų Anatolijoje. Jis sudarė sąjungą su [[Aukso orda]] sąjungininku. Anatoliją buvo suvienijęs sultonas Bajezidas I 50 metų prieš Mehmedo II valdymą, bet po pralaimėjimo Ankaros mūšyje [[1402]]  m., bėjai tapo vėl nepriklausomi. Mehmedas greitai pavergė kitas turkų valstybes ir tai jam leido nukreipti žvilgsnį į Europą.

Kita Osmanų politiką Azijoje įtakojusi valstybė buvo Ak-Kojunlu turkmėnai (Ak Koyunlu). Vadovaujam Uzun Hasano ši turkmėnų karalystė tapo stipri jėga Rytuose, bet dėl stiprių ryšių su krikščioniškomis valstybėmis (Trezibondo imperija ir [[Venecija]]) bei sąjungos su Karamanoğlu gentimi, Mehmedas juos laikė grėsme savo valdžiai. Jis vadovavo sėkmingai kampanijai prieš Uzun Hasaną [[1473]]  m. ir Otlukbelio mūšyje pasiekė lemiamą pergalę.

Mehmedas II Rytų Europoje žygiavo iki [[Belgradas|Belgrado]] ir bandė atimti miestą iš Jono Hunyadi per [[Belgrado apgultis|Belgrado apgultį]], tačiau [[1456]]  m. [[Vengrijos karalystė|Vengrijos]] vadai sėkmingai apgynė miestą ir osmanams teko pasitraukti patyrus daugybę nuostolių, tačiau buvo užimta beveik visa [[Serbija]].

Jis taip pat susipyko ir buvo nugalėtas savo buvusio [[vasalas|vasalo]] Valakijos valdovo [[Vladas Drakula|Vlado III Drakulos]] [[1462]]  m. per Nakties ataką. Tada Mehmedas padėjo Drakulos broliui [[Radu cel Frumos]] atimti iš jo sostą tais pačiais metais. Vladas prarado visą valdžią ir pabėgo iš šalies.

Osmanai buvo sutriuškinti [[Moldova|Moldovos]] princo Stefano Didžiojo [[1475]]  m. Vaslui mūšyje. [[1476]]  m. Mehmedas nugalėjo Stefaną Valea Albă mūšyje ir beveik visiškai sunaikino mažą Moldavos armiją. Po to jis nusiaubė Moldavos sostinę [[Suceava|Suceavą]], bet neužėmė Piatra Neamţ pilies ir Suceavos tvirtovės. Siaučiant [[maras|marui]] jo stovykloje ir trūkstant vandens, Mehmedas buvo priverstas atsitraukti, nes Stefanas gavo pastiprinimą. Be to moldavams į pagalbą žygiavo iš tremties grįžęs Drakula su 30 tūkst. karių armija.

[[1480]]  m. Mehmedas įsiveržė į [[Italija|Italiją]]. Jis norėjo užimti [[Roma|Romą]] ir "suvienyti„suvienyti Romos imperiją"imperiją“. Iš pradžių atrodė, kad jam tai pavyks, kai jis lengvai užėmė Otranto miestą, bet popiežiaus pajėgos Otrantą atgavo po Mehmedo mirties [[1481]]  m. George Kastrioti [[Skanderbeg]] (''İskender'' bėjus) maištas Albanijoje [[1443]]-–[[1468]]  m. lėmė tai, kad nebuvo galima skirti pakankamai pajėgų kampanijai Italijoje. Skanderbegas į Albaniją buvo paskirtas Mehmedo II tėvo kaip aukščiausias Osmanų imperijos atstovas.