Airija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 110:
Ilgais priklausomybės nuo [[Anglija|Anglijos]] [[amžius|amžiais]] senoji [[airių kalba]] buvo visaip diskriminuojama. Dar Elžbietos I laikais buvo išleistas įsakymas, draudžiantis anglų kilmės didikams kalbėti airiškai. Gana paradoksalu, bet pirmaisiais Airijos priklausomybės nuo Anglijos amžiais kolonistai gana sparčiai perimdavo airių kalbą, ir tik Didysis bulvių badas sudavė tą lemtingą smūgį kalbai, po kurio ji jau nebeatsigavo. Įvedus Nacionalinę mokyklų sistemą 1831 m. (anksčiau nei pačioje Anglijoje) airių vaikams buvo draudžiama kalbėti [[airių kalba|airiškai]]. Buvo naudojamas vadinamasis medinis „gėdos pagaliukas“, kurį kabindavo airiškai prašnekusiam vaikui ant kaklo. Už kiekvieną airiškai pasakyta žodį pagaliuke buvo įrėžiama žymė, o pagaliukas perkabinamas „prasikaltusiam“ vaikui. Dienos pabaigoje ant kaklo turėjęs pagaliuką vaikas buvo išperiamas tiek kartų, kiek buvo žymių. Tėvai tokį žiaurų elgesį su vaikais pateisindavo, nes manė, kad tik anglų kalba atveria galimybę ištrūkti iš užburto skurdo rato: anglų kalba leisdavo emigruoti į Angliją arba JAV. Nuolatinė baimė ir bausmės vertė daug vaikų tiesiog bėgti iš mokyklų, todėl [[XX amžius|XX]] amžiaus pradžioje ženkli vyresnių gyventojų dalis buvo visiškai neraštingi. Tik atkūrus nepriklausomą airių valstybę, buvo nutraukta nacionalinės airių kalbos diskriminacija. [[1937]] m. Konstitucijoje ji buvo paskelbta pirmąja valstybine Airijos kalba. Tačiau apie 80 % gyventojų tuo metu jau nebemokėjo kalbėti airiškai, todėl antrąja [[valstybė|valstybine]] kalba tapo [[anglų kalba]].
 
Šiuo metu pasakyti, kiek žmonių kalba airiškai, labai sudėtinga. Airių kalbai nuo 1990-ųjų pasidarius vėl madinga, kasmet auga žmonių skaičius, kurie teigia „kalbantys“ airiškai. Per gyventojų surašymą net 43,5 proc. [[valstybė|šalies]] gyventojų teigė mokantys ją. Reali situacija yra visiškai kitokia. Jeigu neskaičiuosime moksleivių, kuriems [[airių kalba]] yra privalomas dalykas mokykloje ir kurie „kalba“ per airių kalbos pamokas, iš tiesų kalbančių airiškai skaičiaus vertinimai svyruoja nuo 20 iki 150 tūkstančių. Teritorijos, kur airių kalba yra gimtoji daugumai gyventojų, yra paskelbtos ''Gaeltacht''-ais (savotiškais airių kalbos rezervataisrezertais). Gaeltachatai yra šių grafysčių teritorijoje – pietuose: Kerio (Korka Hynė, Yvera), Korko (Muskrai, Klero sala), Voterfordo (Reinas); vakaruose – Golvėjaus (Konamara), Mėjo (Tuarmykėdis, Eris) ir šiaurėje – Donegalo (Telinas, Gvydoras). Nors buvo imtasi priemonių, padedančių išsaugoti ir atkurti airių kalbą, padėtis [[XX amžius|XX]] amžiuje tik blogėjo. Didelis nedarbas Gaeltachtuose vertė žmonės iš ten emigruoti (dažniausiai į JAV), todėl airiškai kalbančių procentas nuolat krito – nuo 20 % atkūrus nepriklausomybę, iki 3-4 % dabar.
 
Padėtis pradėjo keistis tik paskutiniais metais, ir daugiausia už Gaeltachtų ribų. Tėvų pastangomis pradėtos kurti airiškos mokyklos ({{ga|gaelscoileanna}}), kur visas dėstymas vyksta airiškai. Didžiausias šių mokyklų plėtros stabdis yra Švietimo ministerija, kuri biurokratinėmis priemonėmis bando pažaboti šių mokyklų spartų augimą visoje šalyje. Šiuo metu bent viena tokia mokykla yra kiekvienoje Airijos grafystėje. 1996 m. pirmą kartą atsirado TG4 (Telefis na Gaeilge) televizijos kanalas, kur didžiausią laiko dalį transliuojama airiškai (40 metų vėliau už pirmą Airijos televiziją angliškai!). Airijoje transliuojama radijo stotis airių kalba „Raidió na Gaeltachta“, leidžiamas dienraštis „Lá“, savaitraštis „Foinse“ ir dar penki mėnesiniai leidiniai. Televizija ir radijas airiškai taip pat atsirado ne vyriausybės dėka, kuri, kaip atrodo, remia airių kalbą tik žodžiais, bet ne darbais, nes tik privačiai įkurtos piratinės 1970-ais radijo, o 1990-ais TV stotys privertė vyriausybę skirti pinigų žiniasklaidai airių kalba.