Friedrich Nietzsche: Skirtumas tarp puslapio versijų

* [[1888]] F. Nietzsche parašo dar veikalus „Stabų saulėlydis“ („Götzen – Dämmerung“), „Vagnerio atvejis“ („Der Fall Wagner“) ir kaip preliudiją „Visų vertybių perkainojimui“ – „Ecce Homo“.

* „Tragedijos gimimas“ ([[1872]]). „Tragedijos gimimas“ – F. Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus. Pažvelgus į veikalo ištakas, sunku jį sieti su istorija, įvykiais, tvyrojusiais virš Vokietijos. F.Nietzsche’ės žodžiais tariant tai yra, “jaunystės kūrinys, kunkuliuojantis jaunatviška drąsa ir jaunatviška [[melodija]], nepriklausomas, užsispyrusiai savarankiškas” .Šiame kūrinyje Nietzsche kalba apie [[Apolonas|Apolono]] ir [[Dionisas|Dioniso]] pradus, formuojančius [[helena|helenų]] dvasią. [[Apolonas|Apolono]] pradas – nuostabi reginių vizija, poetinių kilčių paslaptis – yra nušvitimo, poetinis pradas. Jis žvelgia pro buities audinį, dalykuose įžvelgdamas kitą, dvasinę tikrovę, pranašaudamas apie dalykų esmę: „Apolono akis visada 'saulėta': net kai jis pyksta ir svaido nepatenkintus žvilgsnius, jame įžvelgiame puikų regėjimą“. Jau „Tragedijos gimime“ jis atvirai išpažįsta dionisiškojo prado prioritetą ir niekinamai žvelgia į tuos, kurie lieka būties pusėje.

* „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878). Veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ yra atspirties taškas, nuo kurio prasidėjo Nietzsche‘s domėjimasis psichologija. Šiame veikale nustatomas meno ir mokslo santykis ir aiškiai atiduodama pirmenybė mokslui. Tai knyga, kurioje iš naujo apmąstomos anksčiau „Tragedijos gimime“, „Nesavalaikiuose apmąstymuose“, rankraštinėse užrašų knygutėse plėtotos temos, to paties reikalaujant ir iš skaitytojo: priimti žaidimo taisykles ir skaityti knygą kaip paskirus fragmentus, kaip fragmentų vėrinius, kaip fragmentiško mąstymo veikalą apie žmogų ir jo pasaulį. Jame aptariamas kultūringumo ir žmogiškumo mitas; teigiama, kad privilegijuota aukštesnioji būtybė tėra išmonė. Kultūra ir Humanitas tėra pasikeitusios ikikultūrinių, gyvuliškųjų, instinktyvių impulsų formos.

* „Štai kaip [[Zaratustra]] kalbėjo“ ([[1883]]–[[1885]]). Poetas „[[Zaratustra|Zaratrustoje]] išliejo savo sielą ir vizijomis priartėjo prie [[religija|religijos]]. Tai keturių dalių kūrinys parašytas poetine [[proza]] ir vaizdingai, [[metafora|metaforiškai]], sodria kalba įveda į filosofinį diskursą [[antžmogis|antžmogio]] viziją. Sąmoningai keldamas asociaciją su [[Naujasis Testamentas|Naujuoju Testamentu]] ir kartu pašiepdamas [[biblija|Bibliją]], [[Azija|Azijos]] pirmtako vardą turintis pranašas skelbia mokslą apie [[antžmogis|antžmogį]], kaip šioje [[žemė]]jė gyvenančio, savarankiško, mokančio išlaikyti [[dvasia|dvasios]] ir [[galia|galios]] pusiausvyrą, gyvenimui taip sakančio žmogaus [[utopija|utopiją]], žmogaus, kuris turi būti tokia pat [[alternatyva]] krikščioniškajai [[moralė|moralei]], „sunkio dvasiai“ ir gyvenimui, priešingam modernybės [[nihilizmas|nihilizmui]]. Čia filosofija pradeda būti „kūno vadovėliu“.

 

== Nuorodos ==