Friedrich Nietzsche: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Atšauktas naudotojo 78.57.241.126 (Aptarimas) darytas keitimas 4508527 vikifikuota
Eilutė 1:
{{Žmogaus biografija - žmogus filosofas
| fonas=
| vardas = Frydrichas Nyčė<br />{{de|Friedrich Nietzsche}}
Eilutė 29:
|vikiteka= Friedrich Wilhelm Nietzsche
}}
'''Frydrichas Nyčė''' ({{de|Friedrich Nietzsche}}, [[1844]]  m. [[spalio 15]] d. netoli [[Leipcigas|Leipcigo]], [[Prūsijos karalystė|Prūsija]]  – [[1900]]  m. [[rugpjūčio 25]] d.)  – vokiečių [[Filosofija|filosofas]] ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos" kūrėjų.
 
== Biografija ==
Įgijo filologo išsilavinimą, klasikinės [[filosofija|filologijos]] specialistas. Kaip filologas subrendo nepaprastai anksti ir vos baigęs studijas [[1869]] metais (tebūdamas 25 metų) ėmė vadovauti [[Bazelis|Bazelio]] universiteto filologijos katedrai. Bet bėgant metams jo filologinius interesus keitė filosofiniai ir praėjus vos dešimčiai metų Nietzsche visiškai pasinėrė į filosofinius apmąstymus, atsisakė katedros vedėjo darbo, kad galėtų atsiduoti rašymui.
 
Nietzsce savo veikloje reprezentavo savo laikmečiui būdingus: scientizmą, [[natūralizmas|natūralizmą]], evoliucionizmą ir reliatyvizmą, bet tuo pačiu metu savo veikalais ir kritikavo savo epochą ir jos kultūrą, išryškindamas neigiamus jos bruožus ir vienas pirmųjų prieš ją maištaudamas.
 
Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo [[kūryba|kūrybos]] laikotarpį Nietzsche gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Tačiau išskyrus pirmąsias dvi Nyčės [[knyga]]s, kiti jo darbai tebuvo [[aforizmas|aforizmų]] ir atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymas puikiai iliustravo jo protą, gabų ir imlų įvairiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti. Vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe, paskutiniais savo gyvenimo metais rašyti sugebėdavo tik vaikščiodamas.
Eilutė 41:
== Kūryba, filosofinės idėjos ==
 
F. Nyčė išsakė daug idėjų, kurias [[XX amžius|XX a.]] perėmė filosofai [[Postmodernizmas|postmodernistai]]. Jis kritikavo religiją, krikščioniškąją tikrovę. F. Nyčė  – tai ir paskutinis [[metafizika]]s, nes jam [[metafizika]] [[mirtis|mirė]] kartu su [[Dievas|Dievu]]. F. Nyčė visur akcentuoja graikų tradiciją kaip pačią geriausią, bet sugadintą [[krikščionybė]]s. Anot jo, kol žmogus nepradėjo ieškoti moralės, tol jis buvo moralus. Jis dorybę sieja su prigimtimi ir taiko tik aristokratams. Anksčiau ([[Antika|Antikos]] laikais) žmonės gyvenę anapus gėrio ir blogio. Žmogus buvo gyvuliška būtybė, o moralė sugadino žmogų, todėl moralė ydinga. Kadangi yra dvi kategorijos  – gėris ir blogis  – todėl ir supratimas apie gėrį ir blogį gali būti dvejopas. Moralę gali sukurti tik aristokratai, o vergiška moralė yra aristokratiškai išvesta moralė. [[Moralė]]s tipas priklauso nuo [[valdančioji klasė|valdančios klasės]].
 
Gausus ir įvairialypis Nyčės [[Kūryba|kūrybinis]] palikimas savitai atskleidžia kiekvieną ypač dramatišką istorijos posūkį ir sušvinta naujomis neretai netikėtomis [[spalvos|spalvomis]]. Jautriai atskleidęs savo meto kultūros, filosofijos ir [[menas|meno]] raidos prieštaringumą, šis „nemalonių tiesų filosofas“, kaip jis save vadino, į filosofijos centrą iškėlė neklasikiniam mąstymui būdingas „[[gyvenimas|gyvenimo]]“ ir „[[valia|valios]] [[galia]]i“ [[sąvoka]]s, kurioms suteikė egzistencinį atspalvį.
 
== Bibliografija ==
* [[1888]]  m. F.Nietzsche užsimoja parašyti fundamentalų keturių dalių veikalą "Visų„Visų vertybių perkainojimas"perkainojimas“ (I. "Antikristas„Antikristas: Krikščionybės kritika"kritika“; II. "Laisva„Laisva valia: filosofijos kaip nihilistinio sąjūdžio kritika"kritika“; III. "Imoralistas„Imoralistas: fatališkiausio nemokšiškumo kasdieniškosios moralės kritika"kritika“; IV. "[[Dionisas]]: amžinojo sugrįžimo filosofija"filosofija“). Tačiau šio sumanymo jam nebuvo lemta realizuoti  – parašė tik pirmąją dalį "Antikristas"„Antikristas“ (išleista [[1895]]  m.).
* [[1888]] F. Nietzsche parašo dar veikalus "Stabų„Stabų saulėlydis"saulėlydis“ ("Götzen -„Götzen – Dämmerung"Dämmerung“), "Vagnerio„Vagnerio atvejis"atvejis“ ("Der„Der Fall Wagner"Wagner“) ir kaip preliudiją "Visų„Visų vertybių perkainojimui" perkainojimui“ "Ecce„Ecce Homo"Homo“.
* „Tragedijos gimimas“ ([[1872]]). „Tragedijos gimimas“  – F. Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus. Pažvelgus į veikalo ištakas, sunku jį sieti su istorija, įvykiais, tvyrojusiais virš Vokietijos. F.Nietzsche’ės žodžiais tariant tai yra, “jaunystės kūrinys, kunkuliuojantis jaunatviška drąsa ir jaunatviška [[melodija]], nepriklausomas, užsispyrusiai savarankiškas” .Šiame kūrinyje Nietzsche kalba apie [[Apolonas|Apolono]] ir [[Dionisas|Dioniso]] pradus, formuojančius [[helena|helenų]] dvasią. [[Apolonas|Apolono]] pradas  – nuostabi reginių vizija, poetinių kilčių paslaptis  – yra nušvitimo, poetinis pradas. Jis žvelgia pro buities audinį, dalykuose įžvelgdamas kitą, dvasinę tikrovę, pranašaudamas apie dalykų esmę: "Apolono„Apolono akis visada 'saulėta': net kai jis pyksta ir svaido nepatenkintus žvilgsnius, jame įžvelgiame puikų regėjimą" regėjimą“. Jau "Tragedijos„Tragedijos gimime"gimime“ jis atvirai išpažįsta dionisiškojo prado prioritetą ir niekinamai žvelgia į tuos, kurie lieka būties pusėje.
* „Apmastymai ne laiku“ ([[1873]]-[[1876]]; juos sudaro: „Davidas Strausas“, „Apie istorijos naudą ir žalingumą“, “[[Arthur Schopenhauer|Schopenhaueris]] kaip auklėtojas“, „Richardas Vagneris Bayreuthe“). Tai pirmieji rašiniai, skirti anų laikų dvasiai kritikuoti ir išreikšti pagarbą savo favoritams Schopenhaueriui ir Vagneriui; „Apmąstymuose“ nuplėšia žavesio skraistę nuo [[Vokietija|vokiečių]] [[Kultūra|kultūros]] hipertrofuotos savivokos, jos protagonistus pašiepia vadindamas „švietimo filisteriais“, o jos istoriškumą, kuris tėra tik drapiruotė ir tuščias [[fasadas]], laiko istorijos liga.
* „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878). Veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ yra atspirties taškas, nuo kurio prasidėjo Nietzsche‘s domėjimasis psichologija. Šiame veikale nustatomas meno ir mokslo santykis ir aiškiai atiduodama pirmenybė mokslui. Tai knyga, kurioje iš naujo apmąstomos anksčiau „Tragedijos gimime“, „Nesavalaikiuose apmąstymuose“, rankraštinėse užrašų knygutėse plėtotos temos, to paties reikalaujant ir iš skaitytojo: priimti žaidimo taisykles ir skaityti knygą kaip paskirus fragmentus, kaip fragmentų vėrinius, kaip fragmentiško mąstymo veikalą apie žmogų ir jo pasaulį. Jame aptariamas kultūringumo ir žmogiškumo mitas; teigiama, kad privilegijuota aukštesnioji būtybė tėra išmonė. Kultūra ir Humanitas tėra pasikeitusios ikikultūrinių, gyvuliškųjų, instinktyvių impulsų formos.
* „Linksmasis mokslas“ ([[1882]]). „Linksmasis mokslas“,- tai ne tiek Nietzsches požiūris, kiek istorinio proceso lemtis, uzgriuvusi tradicija kaip neprašytas ir nelauktas svečias. Nietzsche siekė parodyti, kad nėra ir negali būti vienintelio teisingo požiūrio į [[pasaulis|pasaulį]], o jeigu tokio vis dėlto atkakliai laikomasi, tai jį būtina dekonstruoti ir demaskuoti, kaip pernelyg žmogišką. Ir taip pradine mąstytojo samprotavimų pozicija tampa teiginys, kad [[Dievas|Dievo]] nėra, tiksliau, [[Dievas]] mirė. Šis „Linksmojo mokslo“ kur labiausiai ir atsiskleidė aukščiau paminėta [[mintis]]. Pasak ji žmogus yra [[laisvė|laisvas]], jis gali laisvai kurti ir tvarkyti bei planuoti savo [[gyvenimas|gyvenima]]. Jo nebevaržo jokie įsipareigojimai, moralės normos, išankstiniai nuosprendžiai, primesti iš viršaus.
* „Štai kaip [[Zaratustra]] kalbėjo“ ([[1883]]-[[1885]]). Poetas „[[Zaratustra|Zaratrustoje]] išliejo savo sielą ir vizijomis priartėjo prie [[religija|religijos]]. Tai keturių dalių kūrinys parašytas poetine [[proza]] ir vaizdingai, [[metafora|metaforiškai]], sodria kalba įveda į filosofinį diskursą [[antžmogis|antžmogio]] viziją. Sąmoningai keldamas asociaciją su [[Naujasis Testamentas|Naujuoju Testamentu]] ir kartu pašiepdamas [[biblija|Bibliją]], [[Azija|Azijos]] pirmtako vardą turintis pranašas skelbia mokslą apie [[antžmogis|antžmogį]], kaip šioje [[žemė]]jė gyvenančio, savarankiško, mokančio išlaikyti [[dvasia|dvasios]] ir [[galia|galios]] pusiausvyrą, gyvenimui taip sakančio žmogaus [[utopija|utopiją]], žmogaus, kuris turi būti tokia pat [[alternatyva]] krikščioniškajai [[moralė|moralei]], „sunkio dvasiai“ ir gyvenimui, priešingam modernybės [[nihilizmas|nihilizmui]]. Čia filosofija pradeda būti „kūno vadovėliu“.
* „Anapus gėrio ir blogio“ ([[1886]]). Šiame veikale dar aštriau [[kritika|kritikuojamos]] moralė ir [[krikščionybė]]. Savo veikale Nietzsche valios gyventi neigimą ivardija kaip tam tikra dekodantišką moralinį sąjūdį, glaudžiai susijusi su krikščioniškąją moralė. Čia pateikiami samprotavimai apie žmogaus prigimtyje slypintį susiskaldymą, t. y. gėrio ir blogio pradus. Keliamas negatyvus [[uždavinys]]: perkainoti visas ligšiolines vertybes arba, aiškiau sakant, jas sunaikinti.
* „[[Antikristas]]“ (parašytas [[1888]], išleistas [[1895]]). Nietzsche savo veikale „[[Antikristas]]“ smerkdamas krikščionybę lygina ją su [[budizmas|budizmu]]: nors abi priklauso nihilistinės religijoms, abi neitikėtinai yra viena i kitą nepanašios. „Antikriste“ Nietzsche plėtoja knygose „Apie moralės genealogiją“ ir „Anapus gėrio ir blogio“ iškeltas idėjas. Tai knyga apie [[tikėjimas|tikėjimą]] plačiąja prasme ir konkrečiai apie [[krikščionybė|krikščionybę]], apie Vakarų civilizacijos moralinių vertybių sistemą: šiandieninė moralė esanti tikrosios, kilniosios moralės inversija. Bene svarbiausia knygos mintis, kad būtent iš krikščionybės reikėtų kildinti šiuolaikiniame pasaulyje išsikerojusį nihilizmą. Tai pirmasis šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą.