Friedrich Nietzsche: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Atšauktas naudotojo 78.57.241.126 (Aptarimas) darytas keitimas 4508527 vikifikuota |
||
Eilutė 1:
{{Žmogaus biografija
| fonas=
| vardas = Frydrichas Nyčė<br />{{de|Friedrich Nietzsche}}
Eilutė 29:
|vikiteka= Friedrich Wilhelm Nietzsche
}}
'''Frydrichas Nyčė''' ({{de|Friedrich Nietzsche}}, [[1844]]
== Biografija ==
Įgijo filologo išsilavinimą, klasikinės [[filosofija|filologijos]] specialistas. Kaip filologas subrendo nepaprastai anksti ir vos baigęs studijas [[1869]] metais (tebūdamas 25 metų) ėmė vadovauti [[Bazelis|Bazelio]] universiteto filologijos katedrai. Bet bėgant metams jo filologinius interesus keitė filosofiniai ir praėjus vos dešimčiai metų Nietzsche visiškai pasinėrė į filosofinius apmąstymus, atsisakė katedros vedėjo darbo, kad galėtų atsiduoti rašymui.
Nietzsce savo veikloje reprezentavo savo laikmečiui būdingus: scientizmą, [[natūralizmas|natūralizmą]], evoliucionizmą ir reliatyvizmą, bet tuo pačiu metu savo veikalais ir kritikavo savo epochą ir jos kultūrą, išryškindamas neigiamus jos bruožus ir
Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo [[kūryba|kūrybos]] laikotarpį Nietzsche gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Tačiau išskyrus pirmąsias dvi Nyčės [[knyga]]s, kiti jo darbai tebuvo [[aforizmas|aforizmų]] ir atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymas puikiai iliustravo jo protą, gabų ir imlų įvairiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti. Vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe, paskutiniais savo gyvenimo metais rašyti sugebėdavo tik vaikščiodamas.
Eilutė 41:
== Kūryba, filosofinės idėjos ==
F. Nyčė išsakė daug idėjų, kurias [[XX amžius|XX a.]] perėmė filosofai [[Postmodernizmas|postmodernistai]]. Jis kritikavo religiją, krikščioniškąją tikrovę. F. Nyčė
Gausus ir įvairialypis Nyčės [[Kūryba|kūrybinis]] palikimas savitai atskleidžia kiekvieną ypač dramatišką istorijos posūkį ir sušvinta naujomis neretai netikėtomis [[spalvos|spalvomis]]. Jautriai atskleidęs savo meto kultūros, filosofijos ir [[menas|meno]] raidos prieštaringumą, šis „nemalonių tiesų filosofas“, kaip jis save vadino, į filosofijos centrą iškėlė neklasikiniam mąstymui būdingas „[[gyvenimas|gyvenimo]]“ ir „[[valia|valios]] [[galia]]i“ [[sąvoka]]s, kurioms suteikė egzistencinį atspalvį.
== Bibliografija ==
* [[1888]]
* [[1888]] F. Nietzsche parašo dar veikalus
* „Tragedijos gimimas“ ([[1872]]). „Tragedijos gimimas“
* „Apmastymai ne laiku“ ([[1873]]
* „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878). Veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ yra atspirties taškas, nuo kurio prasidėjo Nietzsche‘s domėjimasis psichologija. Šiame veikale nustatomas meno ir mokslo santykis ir aiškiai atiduodama pirmenybė mokslui. Tai knyga, kurioje iš naujo apmąstomos anksčiau „Tragedijos gimime“, „Nesavalaikiuose apmąstymuose“, rankraštinėse užrašų knygutėse plėtotos temos, to paties reikalaujant ir iš skaitytojo: priimti žaidimo taisykles ir skaityti knygą kaip paskirus fragmentus, kaip fragmentų vėrinius, kaip fragmentiško mąstymo veikalą apie žmogų ir jo pasaulį. Jame aptariamas kultūringumo ir žmogiškumo mitas; teigiama, kad privilegijuota aukštesnioji būtybė tėra išmonė. Kultūra ir Humanitas tėra pasikeitusios ikikultūrinių, gyvuliškųjų, instinktyvių impulsų formos.
* „Linksmasis mokslas“ ([[1882]]). „Linksmasis mokslas“,- tai ne tiek Nietzsches požiūris, kiek istorinio proceso lemtis, uzgriuvusi tradicija kaip neprašytas ir nelauktas svečias. Nietzsche siekė parodyti, kad nėra ir negali būti vienintelio teisingo požiūrio į [[pasaulis|pasaulį]], o jeigu tokio vis dėlto atkakliai laikomasi, tai jį būtina dekonstruoti ir demaskuoti, kaip pernelyg žmogišką. Ir taip pradine mąstytojo samprotavimų pozicija tampa teiginys, kad [[Dievas|Dievo]] nėra, tiksliau, [[Dievas]] mirė. Šis „Linksmojo mokslo“ kur labiausiai ir atsiskleidė aukščiau paminėta [[mintis]]. Pasak ji žmogus yra [[laisvė|laisvas]], jis gali laisvai kurti ir tvarkyti bei planuoti savo [[gyvenimas|gyvenima]]. Jo nebevaržo jokie įsipareigojimai, moralės normos, išankstiniai nuosprendžiai, primesti iš viršaus.
* „Štai kaip [[Zaratustra]] kalbėjo“ ([[1883]]
* „Anapus gėrio ir blogio“ ([[1886]]). Šiame veikale dar aštriau [[kritika|kritikuojamos]] moralė ir [[krikščionybė]]. Savo veikale Nietzsche valios gyventi neigimą ivardija kaip tam tikra dekodantišką moralinį sąjūdį, glaudžiai susijusi su krikščioniškąją moralė. Čia pateikiami samprotavimai apie žmogaus prigimtyje slypintį susiskaldymą, t. y. gėrio ir blogio pradus. Keliamas negatyvus [[uždavinys]]: perkainoti visas ligšiolines vertybes arba, aiškiau sakant, jas sunaikinti.
* „[[Antikristas]]“ (parašytas [[1888]], išleistas [[1895]]). Nietzsche savo veikale „[[Antikristas]]“ smerkdamas krikščionybę lygina ją su [[budizmas|budizmu]]: nors abi priklauso nihilistinės religijoms, abi neitikėtinai yra viena i kitą nepanašios. „Antikriste“ Nietzsche plėtoja knygose „Apie moralės genealogiją“ ir „Anapus gėrio ir blogio“ iškeltas idėjas. Tai knyga apie [[tikėjimas|tikėjimą]] plačiąja prasme ir konkrečiai apie [[krikščionybė|krikščionybę]], apie Vakarų civilizacijos moralinių vertybių sistemą: šiandieninė moralė esanti tikrosios, kilniosios moralės inversija. Bene svarbiausia knygos mintis, kad būtent iš krikščionybės reikėtų kildinti šiuolaikiniame pasaulyje išsikerojusį nihilizmą. Tai pirmasis šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą.
|