Suvalkų sutartis: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis|1920 m. liepos 12 d. sutartimi]] tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos buvo numatyta, kad sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatymas, tai jų abiejų reikalas (II d.) [[Liepos 10]] d., reikalaujant Antantės atstovams, Lenkijos ministras pirmininkas Grabskis pasirašė protokolą įsipareigodamas Antantei nedelsiant perleisti Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes pagal 1919 m. [[gruodžio 8]] d. nustatytą demarkacinę liniją ([[Kerzono_linija|Kerzono liniją]]). Tačiau perduoti Lietuvai Vilniaus Lenkija nesuskubo iš dalies dėl spartaus Raudonosios armijos puolimo, kurio metu Vilnius atiteko į Tarybų Rusijos rankas. Tarybų Rusija, remiantis jau pasirašyta sutartimi, perdavė Vilnių Lietuvai [[liepos 15]] d. Tačiau Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė tik [[rugpjūčio 26]] d., kada Lenkija savo ruožtu perėjo į kontrpuolimą prieš Raudonąją armiją. Tą pačią [[rugpjūčio 26]] d. į Kauną atvyko lenkų derybininkų delegacija. Lietuva ir Lenkija ėmėsi sunkių derybų dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių. Deryboms nesisekant prasidėjo susidūrimai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių Suvalkijoje. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos, atvykusios į susidūrimų vietą spaudimu nutrūkusios derybos buvo vėl atnaujintos ir baigėsi jos Suvalkų sutartimi. Lenkija sutartį pasirašė tik dėl didelio Tautų Sąjungos spaudimo.