Vikipedija

Karatė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 2:
[[Vaizdas:Karate WC Tampere 2006-1.jpg|250px|thumb|Karatė [[kumite]] varžybos]]
 
'''Karatė''' ({{ja|空手}} 'tuščia ranka') – originalus [[Japonija|Japonijos]] savigynos menas, kuriame stengiamasi efektyviausiu keliu išnaudoti žmogaus kūno fizines ir dvasines galimybes, panaudojant blokuojančias ir atakuojančias technikas ar jų kombinacijas kojomis ir rankomis. Originalus karatė, šiandien vadinamas '''tradiciniu karatė''' priklauso ''[[Budo]]'' ({{Ja|Budo}} < ''bu'' 'kovos technikos' + ''do'' 'kelias') kovos menų grupei.
 
Egzistuoja keletas karatė stilių. Juos galima suskirstyti į sportinius ir nesportinius. Nesportiniams karatė stiliams priklauso dauguma senųjų Okinavos kartė mokyklų. Pasaulinė karatė federacija (WKF) pripažįsta šiuos karatė stilius:
''Tradicinis karatė'' paremtas „baigiamosios technikos“ arba mirtino smūgio principu, kai kova su priešininku yra baigiama vienintelės technikos pagalba. Dėl šio principo ''tradicinis karatė'' vadinamas kovos menu.
 
Shotokan,
Varžybos nėra ''tradicinio karatė'' tikslas.
Shitō-ryū,
Gōjū-ryū,
Wadō-ryū.
 
Tai senieji karatė stiliai, iš kurių kilusios kitos karatė atšakos.
''Tradicinis karatė'' skirtas ugdyti įvairiapusę, harmoningą asmenybę, sujungiant fizines ir protines galias techninių judesių pagalba.
 
Pasaulinė karatė federacijų sąjunga (WUKF) pripažįsta šiuos stilius:
== Karatė istorija ==▼
''Karatė'' istorija siekia daugiau kaip 2000 metų, o šaknys slypi [[Okinavos sala|Okinavoje]] išvystytoje beginklėje savigynos sistemoje „Tode“, kurią įtakojo iš [[Kinija|Kinijos]] bei [[Indija|Indijos]] į [[Japonija|Japoniją]] atkeliavę kovos menai.▼
 
Shotokan,
Nepaisant to, kad šiuo metu egzistuoja daugybė ''karatė'' stilių, originalus ''karatė'' buvo vienas.
Shitō-ryū,
Gōjū-ryū,
Wadō-ryū,
Shōrin-ryū,
Uechi-ryū,
Kyokushinkaikan,
Budōkan.
 
Egzistuoja ir daugiau karatė stilių, tačiau jie nėra plačiai pripažįstami pasaulyje ir remiasi aukščiau išvardintais karatė stiliais.
''Tradiciniu karatė'' vadinamas ''Budo'' principais paremtas ''karatė'' arba ''karatėdo'' ({{Ja|karatėdo}} < ''kara'' – tuščia + ''te'' – ranka + ''do'' – kelias). Filosofinis ''tradicinio karatė'' pagrindas ''Budo'' – bendras daugeliui japonų kovos menų ([[Kendo]], [[Judo]] ir kiti).
''Budo'' filosofija – tai kelias, kuriuo eidamas žmogus tobulina savo charakterį, siekia proto ir kūno harmonijos, naudodamas įvairias kovos technikas.
 
▲== Karatė istorija ==
XX a. pradžioje [[Gichin Funakoshi]] (1868–1957), meistrų Yasutsune (Ankoh) Azato
▲''Karatė'' istorija siekia daugiau kaip 2000 metų, o šaknys slypi [[Okinavos sala|Okinavoje]] išvystytoje beginklėje savigynos sistemoje „Tode“, kurią įtakojo iš [[Kinija|Kinijos]] bei [[Indija|Indijos]] į [[Japonija|Japoniją]] atkeliavę kovos menai.
(1828–1906) bei Yasutsune (Ankoh) Itosu (1830–1915) mokinys, sujungė ''karatė'' kovos technikas į vieningą sistemą bei išpopuliarino šį kovos meną visoje Japonijoje. Šio meistro mokiniai sukurė daugelį šiuolaikinių ''karatė'' stilių, tačiau originalus – karatė shotokan. Jis rėmėsi per amžius patikrintais kūno biodinamikos principais bei japonų ''Budo'' filosofija, be kurios bet koks kovos menas yra tik fizinė mankšta – aerobika.▼
 
Po II–jo pasaulio karo susidomėjimas ''karatė'' kovos menu smarkiai augo. G. Funakoshi studentai, tarp kurių buvo ir [[Hidetaka Nishiyama]], 1949 m. įkūrė Japonijos karatė asociaciją ([[JKA]]). Vienas iš JKA tikslų buvo populiarinti ''karatė'' pasaulyje, todėl H. Nishiyama 1957 m. buvo deleguotas į [[JAV]].<br />
 
H. Nishiyamai pavyko iki galo įgyvendinti savo mokytojo G. Funakoshi idėją – sujungti Okinavos kovos formas ir Japonijos ''Budo'' filosofiją.
 
▲XX a. pradžioje [[Gichin Funakoshi]] (1868–1957), meistrų Yasutsune (Ankoh) Azato (1828–1906) bei Yasutsune (Ankoh) Itosu (1830–1915) mokinys, sujungė ''karatė'' kovos technikas į vieningą sistemą bei išpopuliarino šį kovos meną visoje Japonijoje. Šio meistro mokiniai sukurė daugelį šiuolaikinių ''karatė'' stilių, tačiau originalus – karatė shotokanšotokan. Jis rėmėsi per amžius patikrintais kūno biodinamikos principais bei japonų ''Budo'' filosofija, be kurios bet koks kovos menas yra tik fizinė mankšta – aerobika.
H. Nishiyama kiekvienais metais keliauja po visą pasaulį ir moko tradicinio karatė meno.<br />
1974 m. rugsėjo 27 d. jo iniciatyva JAV buvo įkurta tarptautinė mėgėjų karatė federacija (IAKF), kuri 1985 m. persivadino į Tarptautinę tradicinio karatė federaciją ([[ITKF]]).
 
Šotokan stilius įtakojo ir šiuo metu itin populiarų stilių – karatė kyokušin. Jį sukūrė žinomas meistras Masutatsu Ojama. M. Ojama išgarsėjo savo kovomis prieš bulius, kuriuos įveikdavo plikomis rankomis. Karatė kyokušin stilius nuo šotokan skiriasi tuo, jog kyokušin itin akcentuojamas fizinis kovotojo pasirengimas, kūno užgrūdinimas, kova vyksta artimoje distancijoje. Tuo tarpu šotokan stilius labiau akcentuoja judėjimą, kova vyksta tolimesnėje distancijoje.
1993 m. 101 – oje sesijoje Tarptautinis olimpinis komitetas ([[TOC]]) pripažino ir apibrėžė ''tradicinį karatė'' kaip sportą šaką, kurią kontroliuoja ir valdo ITKF.
 
== Karatė treniruotės ==
eilutė 41 ⟶ 44:
 
== Sportinės varžybos ==
Į sportą ''karatė'' atėjo tik XX a. viduryje, po to kai šį pasaulį paliko ''karatė'' tėvas G. Funakoshi. Iki jo mirties nebuvo sąvokos ''kumite'' (laisvo sparingo). Studijuojantys ''karatė'' mokėsi tik bazinių pagrindinių technikų (''kihon'') bei į formas sujungtų judesių sistemų (''kata''). Meistras Azato, pas kurį ''karatė'' mokėsi G. Funakoshi, norėdamas išmokyti vieną ''kata'' kombinaciją, griežtai liepdavo ją studijuoti 3 metus.
 
Beveik kiekvienas karatė stilius turi po keletą federacijų, kurios vykdo savo varžybas. Didžiausiu masiškumu pasižymi šotokan ir kyokušin stiliai.
Daugelis ''katų'' atėjo iš gilios senovės ir būtent per jas išliko ''karatė'' savigynos principai, nes ''kata'' – tai tekstas, kurį skaitant ir tinkamai interpretuojant atsiskleidžia visa šio kovos meno esmė. Būtent taip apie jas galvojo G. Funakoshi.<br />
Po meistro G. Funakoshi mirties, 1958 m. buvo surengtos pirmosios oficialios ''karatė'' varžybos.
 
''Tradicinio karatė''Karatė varžybų rungtys: ''kumite'' (laisva kova) – individuali vyrų, moterų ir komandinė vyrų; ''kata'' (formos) – individuali vyrų, moterų ir komandinė; ''enbu'' (technikų demonstracija) – vyras/moteris, vyras/vyras; ''fuku-go'' (sujungta kumite ir kata) – vyrų, moterų.▼
ITKF sportinės varžybos rengiamos ''Budo'' termino „shiai“ principu, kuris pažodžiui reiškia: „patikrinkime vienas kitą“. Todėl čia svarbiausia ne nugalėti priešininką (pelnyti taškų sužalojant jį ar kitaip jam pakenkiant), o patikrinti savo sukauptus įgūdžius, galimybes, pasisemti patirties ir pakelti savo meistriškumą. Abipusė pagarba – svarbiausia, ko mokomasi kovos aikštelėje varžybų metu. ''Tradicinio karatė'' varžybų taisyklės maksimaliai pritaikytos tam, kad kasdien treniruotėse kaupiamus įgūdžius būtų galima efektyviai pritaikyti ir sporte.
 
Tačiau ne visi karatė stiliai yra varžybiniai. Shitō-ryū, Gōjū-ryū, Wadō-ryū, Shōrin-ryū, Uechi-ryū stiliai priskiriami prie nevaržybinių, nes treniruotėse atidirbinėjami smūgiai, kurie priskiriami prie nesportinių ir gali privesti prie sunkių traumų (pvz, spyriai į karpukojį, sąnarius). Tačiau kai kurios federacijos organizuoja varžybas su apribojimais.
▲''Tradicinio karatė'' varžybų rungtys: ''kumite'' (laisva kova) – individuali vyrų, moterų ir komandinė vyrų; ''kata'' (formos) – individuali vyrų, moterų ir komandinė; ''enbu'' (technikų demonstracija) – vyras/moteris, vyras/vyras; ''fuku-go'' (sujungta kumite ir kata) – vyrų, moterų.
 
== Nuorodos ==
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Karatė"