Šiaurės vakarų jūrų kelias: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 5:
=== Ankstyvosios kelionės į poliarines jūras ===
Nuo to laiko, kai [[Ferdinandas Magelanas]] 1520 m. atrado kelią aplink [[Pietų Amerika|Pietų Ameriką]] į [[Azija|Aziją]], geografai, jūrininkai ir tyrinėtojai spėliojo
Galbūt jau 1473 m., taigi 19 metų po [[Kristupas Kolumbas|Kristupo Kolumbo]] kelionės, danų ekspedicija, vadovaujama iš [[Hildesheimas|Hildesheimo]] kilusio [[Didrik Pining]] (lydimo portugalo [[João Vaz Corte-Real]]) iš [[Grenlandija|Grenlandijos]] pasiekė [[Niufaundlendas|Niufaundlendą]]. Apie 1480 m. portugalai prie Niufaundlendo pradėjo žvejybą. Apie 1500 m. jais pasekė baskai ir bretonai. Tarp 1492 ir 1495 m. [[João Fernandes Lavrador]] su Pedro de Barcellos plaukiojo vandenyse tarp Niufaundlendo, jo vardu pavadinto [[Labradoras|Labradoro]] ir Grenlandijos. Galiausiai ekspedicijos palaipsniui skverbėsi vis tolyn į šiaurės vakaruose esančius Arkties salynus.
== Jūrų kelio paieškos ==
Jau 1524 m. Prancūzijos karalius siuntė italų kapitoną [[Giovanni da Verrazano]] ieškoti "šiaurinio kelio" į Indiją šiauriau Ispanijos ir Portugalijos dominuojamų Atlanto kelių. Tokio kelio beieškant 1534 m. prancūzų kapitonas [[Jacques Cartier]] apiplaukė Niufaundlendą iš šiaurės ir įplaukė į Šventojo Lauryno įlanką.
Anglų jūrininkas [[Martin Frobisher]] tarp 1576 ir 1578 m. atliko tris žygius su konkrečiu tikslu atrasti šiaurės rytų kelią. Po jo tą patį padaryti bandė kiti anglų kapitonai - [[John Davis]], [[Henry Hudson]], [[Thomas Button]], [[William Baffin]], [[Robert Bylot]], [[Thomas James]] ir [[Luke Foxe]] bei danų jūrininkas [[Jens Munk]]. XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje paieškos nutrūko, nes Bafinas ir Džeimsas manė, kad nei iš [[Hadsono įlanka|Hadsono įlankos]], nei iš [[Bafino jūra|Bafino jūros]] tokio kelio nėra. Tik XVIII a. pradžioje vėl buvo keletas atskirų bandymų, tarp jų 1719 m. [[James Knight]] ir 1742 m. [[Christopher Middleton]].
Šiaurės rytų kelio į Aziją paieška buvo ir paskutinės [[Džeimsas Kukas|Džeimso Kuko]] kelionės Ramiajame vandenyne 1776-1779 m. tikslas. Jo žygį nutraukė [[beringo sąsiauris|Beringo sąsiauryje]] prasidėjusi žiema. Po Kuko žūties [[Havajai|Havajuose]] vadovavimą ekspedicijai perėmė leitenantas [[Charles Clerke]]. Iš Rusijos uosto [[Kamčiatkos Petropavlovskas|Kamčiatos Petropavlovsko]] jis dar kartą bandė plaukti į šiaurę, tačiau 70° 33' N platumoje buvo sustabdytas [[pakas|pako]], kuris atrodė dar storesnis nei preitais metais.
Iš Ramiojo vandenyno vykdyta 1817-18 m. rusų ekspedicija, vadovaujama kapitono [[Otto von Kotzebue]]. Ji ištyrė tik iki tol nežinomą [[Aliaska|Aliaskos]] pakrantę aplink [[Kocebu įlanka|Kocebu įlanką]] ir baigėsi be rezultatų.
Tragiškai pagarsėjo [[John Franklin]], kurio [[Franklino ekspedicija|dingusios trečiosios ekpedicijos]] nuo 1845 m. ieškojo kelios gelbėjimo ekspedicijos. Šių ekspedicijų metu [[Robert McClure]] galiausiai pavyko pirmajam kirsti Arties archipelagą. Jis buvo paskelbtas šiaurės vakarų kelio atradėju, tačiau jam nepavyko viso kelio praplaukti - laivą jis buvo priverstas palikti ir eiti pėsčiomis nuo Bankso iki Melvilio salos, kur jį paėmė kiti gelbėjimo laivai. Paskutinės vandens kelio dalies atradėju tapo [[John Rae]], tačiau ir jis kelią ištyrė tik iš sausumos.
== Pirmieji Šiaurės vakarų kelio praplaukimai ==
Pirmą kartą šiaurės vakarų kelią įveikti jūra pavyko [[Roald Amundsen]], kuris 1903-1906 m. nedideliu [[Gjøa]] laivu praplaukė John Rae atrastu keliu per Džeimso Roso sąsiaurį, Rae sąsiaurį ir Simsono sąsiaurį.
|