Kinijos Liaudies Respublikos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
rv
Eilutė 1:
{{Kinijos_istorija}}
 
'''Kinijos Liaudies Respublikos istorija''' prasidėjo [[1949]]  m. [[spalio 1]] d., kai [[Mao Dzedunas]] [[Tiananmenio aikštė]]je paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimą ir tęsiasi iki šių dienų.
 
== Socializmo kūrimas Mao Dzeduno valdymo laikotarpiu (1949-19761949–1976) ==
 
=== Ankstyvasis laikotarpis (1949-19571949–1957) ===
[[Kinijos pilietinis karas|Kinijos pilietiniam karui]] pasibaigus Mao Dzeduno vadovaujamų komunistų pergale prieš [[Čiang Kaišekas|Čiang Kaišeko]] vadovaujamą [[Guomindanas|Guomindaną]], kuris pasitraukė į [[Taivanas|Taivaną]], 1949  m. spalio 1 d. Mao paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą. Pirmaisiais mėnesiais didžiausias naujosios valdžios dėmesys buvo nukreiptas į [[infliacija|infliacijos]] mažinimą, [[žemės ūkis|žemės ūkio]] produkcijos didinimą ir bendrosios tvarkos užtikrinimą. Taip pat prioritetu buvo laikomas išsilavinusių žmonių palankumo naujajai tvarkai skatinimas.
 
[[Kinijos pilietinis karas|Kinijos pilietiniam karui]] pasibaigus Mao Dzeduno vadovaujamų komunistų pergale prieš [[Čiang Kaišekas|Čiang Kaišeko]] vadovaujamą [[Guomindanas|Guomindaną]], kuris pasitraukė į [[Taivanas|Taivaną]], 1949 m. spalio 1 d. Mao paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą. Pirmaisiais mėnesiais didžiausias naujosios valdžios dėmesys buvo nukreiptas į [[infliacija|infliacijos]] mažinimą, [[žemės ūkis|žemės ūkio]] produkcijos didinimą ir bendrosios tvarkos užtikrinimą. Taip pat prioritetu buvo laikomas išsilavinusių žmonių palankumo naujajai tvarkai skatinimas.
 
Naujosios kaimo politikos pagrindą sudarė gana radikali žemės reforma, kuria buvo siekiama užsitikrinti didžiosios dalies Kinijos gyventojų palaikymą. Senoji feodalinė Kinijos žemės valdymo sistema, kai žemė priklausė stambiems žemvaldžiams, buvo pakeista, žemė tolygiau perdalinta ir paskirstyta mažiau turtingiems valstiečiams. Manoma, jog turtingesni žemvaldžiai neteko apie 40 % prieš tai turėtų plotų, o ją gavusiems (apie 60 % visų kaimo gyventojų) teko vidutiniškai nuo 6 iki 20 [[aras|arų]] papildomos žemės. Žemės reforma buvo naudinga ir daugumai moterų, kurios įgavo teisę būti žemės savininkėmis.
eilutė 13 ⟶ 12:
Tuo tarpu miestuose buvo stengiamąsi išvengti sukilimų prieš naująją tvarką, atgaivinti industriją, skatinti [[Profesinė sąjunga|profesinių sąjungų]] kūrimąsi. Gyventojų palaikymo siekta naudojant [[propaganda|propagandą]] per [[laikraštis|laikraščius]], [[teatras|teatrus]], [[radijas|radiją]], viešus susibūrimus ir pan. Didesniuose miestuose buvo steigiami komitetai, kurie sprendė politines, saugumo ir švietimo problemas, taip pat kuriamas vietinėmis problemomis (švaros, žmonių sveikatos, bendros tvarkos palaikymu) užsiimantis gatvių komitetų tinklas. Su jų pagalba pradėta kova prieš [[prostitucija|prostituciją]] ir [[opijus|opijaus]] vartojimą.
 
Nuo pat pradžių Mao siekė įsteigti efektyvią ir visą šalį apimančią valdžios struktūrą. Galia buvo padalinta tarp trijų atšakų: [[Kinijos komunistų partija|Kinijos komunistų partijos]], formalių vietinės valdžios vienetų ir [[Ginkluotosios pajėgos|armijos]]. Komunistų partija stipriai augo ir [[1950]]  m. pabaigoje jai priklausė virš 5,8 mln. žmonių. Jos nariai užėmė svarbiausius postus valdžioje, [[teismas|teismuose]], [[Švietimo sistema|švietimo sistemoje]] ir armijoje. Regioniniai partijos padaliniai buvo koordinuojami [[Kinijos komunistų partijos Centro komitetas|centrinio komiteto]].
 
Mao ypatingai pabrėžė [[Klasių kova|klasių kovą]] ir vykdė įvairias kampanijas prieš buvusius žemvaldžius ir kapitalistus. [[1950]]  m. pabaigoje buvo sustabdyta užsienio kompanijų veikla ir užsienio investicijos, buvo vykdomos prieš kitų šalių piliečius nukreiptos akcijos, privertusios juos palikti Kiniją. [[1951]]  m. vasarą pradėti reidai prieš galimus vidaus sukilėlius (daugiausiai žmones, kurie pilietinio karo metu palaikė [[Guomindanas|Guomindaną]]), o tų pačių metų gale ir [[1952]]  m. pradžioje - – atitinkamai kampanijos [[Anti-trys ir Anti-penki kampanijos|Anti-trys ir Anti-penki]] (kin. 三反五反, Sān fǎn-Wǔ fǎn). Anti-trys buvo nukreipta prieš Komunistų partijos narius ir biurokratus, o Anti-penki - – prieš [[buržuazija|buržuaziją]]: verslininkus, stambesnius žemvaldžius.<ref>Jonathan D. Spence. The search for modern China. Norton, 1991. 514-540514–540 psl.</ref>
 
[[1950]]  m. spalį Kinija įsiveržė į [[Tibetas|Tibetą]] ir per metus jį visiškai užėmė. Tuo pat metu šalis įsitraukė ir į [[Korėjos karas|Korėjos karą]], palaikydama [[Šiaurės Korėja|Šiaurės Korėjos]] pusę.
 
=== Didysis šuolis ===
{{main|Didysis šuolis}}
Mao tikėjo, kad [[socializmas]] nugalės visas kitas ideologijas ir po Pirmojo penkmečio plano, kuris rėmėsi sovietine centralizuotai kontroliuojamos ekonomikos sistema, 1957  m. nusprendė imtis ambicingo [[Didysis šuolis|Didžiojo šuolio]] projekto, kurios dalimi buvo masinė kolektyvizacija. Projektas baigėsi visiška nesėkme, prie prasto ekonomikos planavimo ir administravimo prisidėjus blogiems orams prasidėjo [[badas]], kurio metu mirė virš 20 milijonų kinų. Mao nesėkmė su Didžiuoju šuoliu sumažino jo valdžią vyriausybėje, kurioje administracinius klausimus perėmė [[Liu Shaoqi]] ir [[Den Siaopinas]] (''Deng Xiaoping'').
 
=== Kultūrinė revoliucija ===
Mao tikėjo, kad [[socializmas]] nugalės visas kitas ideologijas ir po Pirmojo penkmečio plano, kuris rėmėsi sovietine centralizuotai kontroliuojamos ekonomikos sistema, 1957 m. nusprendė imtis ambicingo [[Didysis šuolis|Didžiojo šuolio]] projekto, kurios dalimi buvo masinė kolektyvizacija. Projektas baigėsi visiška nesėkme, prie prasto ekonomikos planavimo ir administravimo prisidėjus blogiems orams prasidėjo [[badas]], kurio metu mirė virš 20 milijonų kinų. Mao nesėkmė su Didžiuoju šuoliu sumažino jo valdžią vyriausybėje, kurioje administracinius klausimus perėmė [[Liu Shaoqi]] ir [[Den Siaopinas]] (''Deng Xiaoping'').
 
===Kultūrinė revoliucija===
{{main|Kultūrinė revoliucija}}
Siekdamas įtvirtinti socialistinę ideologiją ir atsikratyti „senųjų elementų“, taip pat sustiprinti savo politinę padėtį, Mao [[1967]]  m. pradėjo [[Kultūrinė revoliucija|Kultūrinę revoliuciją]]. Kampanija persmelkė visus kinų gyvenimo aspektus. [[Raudonieji sargybiniai]] terorizavo gyventojus, nes daugybė paprastų piliečių buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Praktiškai buvo sužlugdytas švietimas ir viešasis transportas. Vykdyti politinių lyderių, įskaitant Liu Shaoqi ir Den Siaopiną, kurie buvo paskelbti palaikančiais kapitalizmą, valymai. Kampanija nepasibaigė iki pat Mao mirties 1976  m.
 
Mao šalininkai teigia, kad Mao valdymo laikotarpiu buvo įtvirtinta Kinijos vienybė ir [[suverenitetas]], kurį XX a. ji faktiškai buvo praradusi. Taip pat teigiama, kad buvo vystoma [[infrastruktūra]], [[pramonė]], [[sveikatos apsauga]] ir [[švietimas]], o tai pakėlė vidutinio kino [[pragyvenimo lygis|pragyvenimo lygį]].
Siekdamas įtvirtinti socialistinę ideologiją ir atsikratyti „senųjų elementų“, taip pat sustiprinti savo politinę padėtį, Mao [[1967]] m. pradėjo [[Kultūrinė revoliucija|Kultūrinę revoliuciją]]. Kampanija persmelkė visus kinų gyvenimo aspektus. [[Raudonieji sargybiniai]] terorizavo gyventojus, nes daugybė paprastų piliečių buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Praktiškai buvo sužlugdytas švietimas ir viešasis transportas. Vykdyti politinių lyderių, įskaitant Liu Shaoqi ir Den Siaopiną, kurie buvo paskelbti palaikančiais kapitalizmą, valymai. Kampanija nepasibaigė iki pat Mao mirties 1976 m.
 
Mao šalininkai teigia, kad Mao valdymo laikotarpiu buvo įtvirtinta Kinijos vienybė ir [[suverenitetas]], kurį XX a. ji faktiškai buvo praradusi. Taip pat teigiama, kad buvo vystoma [[infrastruktūra]], [[pramonė]], [[sveikatos apsauga]] ir [[švietimas]], o tai pakėlė vidutinio kino [[pragyvenimo lygis|pragyvenimo lygį]].
 
Mao režimo kritikai teigia, kad Mao administracija ėmėsi kontroliuoti kasdieninį piliečių gyvenimą, o jo Didžiojo šuolio ir Kultūrinės revoliucijos kampanijos kainavo milijonus gyvybių, neigiamai paveikė ekonomiką.
 
== Den Siaopino iškilimas ir ekonominės reformos (1976-19891976–1989) ==
Po Mao mirties dalis Kinijos lyderių pripažino, jog šalis yra itin prastoje ekonominėje ir socialinėje padėtyje. Partijoje prasidėjo kova dėl valdžios tarp [[Keturių gauja|Keturių gaujos]], [[Hua Guofeng]] ir [[Den Siaopinas|Den Siaopino]]. Pastarasis išmanevravo tarp kovojančių grupių ir netrukus tapo vyraujančia Partijos figūra.
 
[[Vaizdas:Carter DengXiaoping.jpg|thumb|220px|[[Den Siaopinas|Den Siaopino]] ir tuometinio [[JAV]] prezidento [[Džimis Karteris|Džimio Karterio]] susitikimas 1979  m.]]
Po Mao mirties dalis Kinijos lyderių pripažino, jog šalis yra itin prastoje ekonominėje ir socialinėje padėtyje. Partijoje prasidėjo kova dėl valdžios tarp [[Keturių gauja|Keturių gaujos]], [[Hua Guofeng]] ir [[Den Siaopinas|Den Siaopino]]. Pastarasis išmanevravo tarp kovojančių grupių ir netrukus tapo vyraujančia Partijos figūra.
Pagrindinis Den Siaopino siekis buvo [[modernizacija|modernizuoti]] šalies ekonomikaekonomiką. Tai atspindėjo jo sukurtas [[Keturios modernizacijos|Keturių modernizacijų]] planas, apimantis [[žemės ūkis|žemės ūkį]], [[industrija|industriją]], [[technologija]]s ir [[armija|armiją]]. Šis planas 1977  m. rugpjūtį buvo įrašytas į [[Kinijos Komunistų partija|Komunistų partijos]], o 1978  m. kovą ir į šalies Konstituciją. Netrukus Kinija užmezgė ekonominius santykius su kitomis šalimis, neprieštaravo užsienio investicijoms. Tai pačiais metais buvo pradėtas požiūrio į [[Mao Dzedunas|Mao]] politiką bei pačią asmenybę keitimas, atvirai kalbant apie jo padarytas klaidas, siaubingas Kultūrinės revoliucijos pasekmes. Taip buvo stengtasi įteisinti naują politinę kryptį, kuri kai kuriais aspektais prieštaravo anksčiau buvusiai. Nors Den Siaopinas ir siekė pragmatiškiau žiūrėti į ekonomiką, apie demokratiją ir liberalizmą politikoje nebuvo kalbama. Valdžia liko sutelkta Partijos rankose, o tuometinis [[Disidentas|disidentinis]] judėjimas, vadovaujamas [[Vei Dzinšengas|Vei Dzinšengo]] ir reikalaujantis [[Penktoji modernizacija|Penktosios modernizacijos]] - – politinės demokratijos, buvo greitai numalšintas. 1978  m. gruodį Den Siaopinas buvo oficialiai paskelbtas šalies lyderiu.
 
1978  m. buvo pradėtos [[JAV]] ir Kinijos derybos dėl glaudesnių tarpusavio santykių, o kitais metais įvyko pirmasis Den Siaopino oficialus vizitas į šią šalį. Kinija JAV matė kaip sąjungininkę atsvarai prieš [[Sovietų Sąjunga|Sovietų Sąjungą]] bei kaip svarbią partnerę, galinčią su savo kapitalu ir technologijomis prisidėti prie šalies modernizacijos. Be to, svarbiu klausimu buvo laikomi [[Taivanas|Taivano]] ir JAV santykiai. Abi pusės susitikimu buvo patenkintos ir pradedant 1979  m. Kinijos ir JAV bendradarbiavimas žymiai sustiprėjo.
[[Vaizdas:Carter DengXiaoping.jpg|thumb|220px|[[Den Siaopinas|Den Siaopino]] ir tuometinio [[JAV]] prezidento [[Džimis Karteris|Džimio Karterio]] susitikimas 1979 m.]]
Pagrindinis Den Siaopino siekis buvo [[modernizacija|modernizuoti]] šalies ekonomika. Tai atspindėjo jo sukurtas [[Keturios modernizacijos|Keturių modernizacijų]] planas, apimantis [[žemės ūkis|žemės ūkį]], [[industrija|industriją]], [[technologija]]s ir [[armija|armiją]]. Šis planas 1977 m. rugpjūtį buvo įrašytas į [[Kinijos Komunistų partija|Komunistų partijos]], o 1978 m. kovą ir į šalies Konstituciją. Netrukus Kinija užmezgė ekonominius santykius su kitomis šalimis, neprieštaravo užsienio investicijoms. Tai pačiais metais buvo pradėtas požiūrio į [[Mao Dzedunas|Mao]] politiką bei pačią asmenybę keitimas, atvirai kalbant apie jo padarytas klaidas, siaubingas Kultūrinės revoliucijos pasekmes. Taip buvo stengtasi įteisinti naują politinę kryptį, kuri kai kuriais aspektais prieštaravo anksčiau buvusiai. Nors Den Siaopinas ir siekė pragmatiškiau žiūrėti į ekonomiką, apie demokratiją ir liberalizmą politikoje nebuvo kalbama. Valdžia liko sutelkta Partijos rankose, o tuometinis [[Disidentas|disidentinis]] judėjimas, vadovaujamas [[Vei Dzinšengas|Vei Dzinšengo]] ir reikalaujantis [[Penktoji modernizacija|Penktosios modernizacijos]] - politinės demokratijos, buvo greitai numalšintas. 1978 m. gruodį Den Siaopinas buvo oficialiai paskelbtas šalies lyderiu.
 
Pradedant 1979  m. Kinijoje buvo pradėtas aktyvus [[Kinijos ekonomikos reforma|ekonomikos reformavimas]]: vykdoma kaimo dekolektyvizacija, iš lėto mažinamas vyriausybės vaidmuo pramonės sektoriuje, steigiamos užsienio investuotojams palankias sąlygas užtikrinančios ekonominės zonos, skatinamas [[eksportas]]. Šie pokyčiai buvo sėkmingi ir Kinijos ekonomika pradėjo sparčiai augti. Tuo pat metu buvo susiduriama su aukštos [[infliacija|infliacijos]], kylančio nedarbo lygio, nusikalstamumo bei [[korupcija|korupcijos]] problemomis. <ref>Constantine Christopher Menges. ''China: the gathering threat''. Nelson Current, 2005. 74-98 psl.</ref>
1978 m. buvo pradėtos [[JAV]] ir Kinijos derybos dėl glaudesnių tarpusavio santykių, o kitais metais įvyko pirmasis Den Siaopino oficialus vizitas į šią šalį. Kinija JAV matė kaip sąjungininkę atsvarai prieš [[Sovietų Sąjunga|Sovietų Sąjungą]] bei kaip svarbią partnerę, galinčią su savo kapitalu ir technologijomis prisidėti prie šalies modernizacijos. Be to, svarbiu klausimu buvo laikomi [[Taivanas|Taivano]] ir JAV santykiai. Abi pusės susitikimu buvo patenkintos ir pradedant 1979 m. Kinijos ir JAV bendradarbiavimas žymiai sustiprėjo.
 
== Dziang Dzemino laikotarpis (1989-20031989–2003) ==
Pradedant 1979 m. Kinijoje buvo pradėtas aktyvus [[Kinijos ekonomikos reforma|ekonomikos reformavimas]]: vykdoma kaimo dekolektyvizacija, iš lėto mažinamas vyriausybės vaidmuo pramonės sektoriuje, steigiamos užsienio investuotojams palankias sąlygas užtikrinančios ekonominės zonos, skatinamas [[eksportas]]. Šie pokyčiai buvo sėkmingi ir Kinijos ekonomika pradėjo sparčiai augti. Tuo pat metu buvo susiduriama su aukštos [[infliacija|infliacijos]], kylančio nedarbo lygio, nusikalstamumo bei [[korupcija|korupcijos]] problemomis.<ref>Constantine Christopher Menges. ''China: the gathering threat''. Nelson Current, 2005. 74-98 psl.</ref>
 
== Dziang Dzemino laikotarpis (1989-2003) ==
 
== Hu Dzintao vadovavimas (2003-) ==
 
"Eikit jus visi nacHu" - Tare Huj Dziuntau
== Šaltiniai ==
{{ref}}
 
== Literatūra ==
* Jonathan D. Spence. The search for modern China. Norton, 1991.
== Išnašos ==
{{reflist}}
 
 
{{Kinija-stub}}
 
 
 
[[Kategorija:Kinijos Liaudies Respublikos istorija| ]]