Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Adomas Bernardas Mickevičius''' ([[lenkų kalba|lenk.]] ''Adam Bernard Mickiewicz'', [[1798]] m. [[gruodžio 24]] d. Zaosėje netoli [[Naugardukas|Naugarduko]] – [[1855]] m. [[lapkričio 26]] d. [[Stambulas|Konstantinopolyje]], [[Turkija]]) – lenkųLietuvos ir Lenkijos poetas.

[[1819 m.|1819]] m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į [[Kauno apskritis|Kauno apskrities]] mokyklą. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate [[Kauno rotušė|Rotušės]] aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris.

[[1820 m.|1820]]  m. rudenį mirė motina. [[1821 m.|1821]]  m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.

Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, kuri tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečotai padedant, [[1822 m.|1822]]  m. išspausdinti [[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“. Jaunojo poeto kūryboje svarbus vienas momentas: jaunatviškas, nepripažįstantis kompromisų protestas prieš turtingųjų ir galingųjų savivalę.

Kaune mėgo lankytis [[Žaliakalnis|Ąžuolyne]] ir [[Girstupis|Girstupio]] upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. [[1823 m.|1823]]  m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” dar iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti [[geležinkelis|geležinkelį]], buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis [[Adomo Mickevičiaus akmuo|akmuo]] yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu.

Kurį laiką gyveno [[Odesa|Odesoje]]. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į [[Krymas|Krymą]], kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ ([[1826 m.|1826]]  m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą. Gavęs tarnybą [[Maskva|Maskvoje]] bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius. Jo klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.

Kilus Rusijos–Rusijos-[[Turkija|Turkijos]] karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos [[valstybė]]svalstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo [[cholera]] ir [[1855 ]] m.]] lapkričio 26 d. mirė.

[[1890 m.|1890]]  m. palaikai buvo pervežti į [[Krokuva|Krokuvą]] ir ten iškilmingai palaidoti [[Vavelis|Vavelio]] katedroje (Lenkijoje).