Martin Heidegger: Skirtumas tarp puslapio versijų

Lankė gimnaziją [[Konstanca|Konstancoje]], Fribūre. M. Heideggerio šeima dėl nepritekliaus negalėjo leisti jam studijuotistudijas universitete, todėl jis pradėjo lankyti Jezuitų[[Jėzuitai|Jėzuitų]] seminariją, iš kurios buvo pašalintas dėl paskaitų nelankymo, susisirguskadangi rimtasirgo [[Psichosomatika|psichosomatine]] širdies liga.<ref>Hermann Philipse, ''Heidegger's Philosophy of Being'' p. 173, Notes to Chapter One, Martin Heidegger, ''Supplements'', trans. John Van Buren p. 183.</ref>

M. Heideggeris vedė Elfriede Petri 1917 m. kovo 21 d. Jų pirmas sūnus Jörgas gimė 1919 m.

M. Heidegeris susidomėjo [[filosofija]] būdamas septyniolikos, kai bažnyčios pastorius davė jam [[Franz Brentano|Franco Brentano]] knygą „Būties prasmių įvairovė pagal Aristotelį“, kuri, nors ir buvo pakankamai sudėtinga, padarė didžiulį įspūdį jaunajam mąstytojui ir prisidėjo prie jo visą gyvenimą trukusiųtrūkusių egzistencijos prasmės tyrinėjimų. Filosofui taip pat padarė didžiulędarė įtaką [[Dostojevskis]], [[Nyčė]], [[Kirkegoras]].

[[Freiburgo universitetas|Freiburgo universitete]] M. Heideggeris iš pradžių studijavo [[Teologija|teologiją]], bet po keturių semestrų, susidomėjęs Husserlio idėjomis, pradėjo studijuoti filosofiją (pažymėtina, kadtačiau suartėjimas su Husserliu joHeidegerio filosofijoje nepaliko jokio žymesnio pėdsako).

1916–1927 m. M. Heideggeris nepublikavo jokių darbų, bet intensyviai studijavo Husserlio fenomenologiją, Shelerio folosofinęfilosofinę antropologiją, šv. Pauliaus, Augustino, Liuterio tekstus, supažindinusiaiskurie supažino jį su istoriniais pavyzdžiais ir kartu padėjusiaispadėjo suvokti, kad: būties prasmės negalima aiškinti restauruojantkeičiant senąją matafizinę[[Metafizika|metafizinę]] ontologiją.

1945–1951 m. Vokietiją okupavusios jėgos dėl sąsajų su nacizmu neleido M. Heideggeriui grįžti ir toliau dėstyti universitete. Išėjęs į pensiją, 1952 m. mąstytojas išleido keletą esė ir interpretacijų, susijusių su istorijos filosofija, Nyčės studijomis (1961 m.). Paskutinis jo darbas – „Filosofijos klausimai“ (1969).