Turkijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Turkijos istorija''' apima [[Anatolija|Anatolijos]] istoriją iki atvykstant turkams ir jų įkurtų valstybių įstoriją iki šių laikų. Dėl skirstymo į labai skirtingus laikotarpius, kai kurie šaltiniai Turkijos istorijos pradžia laiko turkų migraciją į Anatoliją arba Turkijos respublikos įkūrimą [[1923]]  m.

[[Troja]] buvo įkurta Neolito laikais, bet joje buvo gyvenama ir [[Geležies amžius|Geležies amžiuje]]. Rašytinės istorijos laikais Anatolijos gyventojai kalbėjo [[indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių]], [[semitų kalbos|semitų]] ir [[Pietų Kaukazo kalbos|Pietų Kaukazo]] kalbomis bei daugeliu nežinomos kilmės kalbų. Be to atsižvelgdami į [[Hetitų kalba|hetitų]] ir luvių kalbų senumą, kai kurie mokslininkai laikė Anatoliją indoeuropiečių tėvyne<ref>[http://www.sciencemag.org/cgi/content/summary/303/5662/1323 Balter, Michael (2004-02-27). "Search for the Indo-Europeans: Were Kurgan horsemen or Anatolian farmers responsible for creating and spreading the world'sworld’s most far-flung language family?" „]</ref>. [[Hatijai]] apsigyveno pietryčių Anatolijoje apie 2300  m. pr. m. e., kol juos palaipsniui asimiliavo [[indoeuropiečiai]] [[hetitai]] apie 2000-1700 2000–1700 m. pr. m. e. Hetitai įkūrė pirmą didelę imperiją regione, kuri egzistavo XVIII-XIIIXVIII–XIII a. pr. m. e.

[[Asirai]] buvo užėmę pietryčių Anatoliją 1950-612 1950–612 m. pr. m. e., kol Asirijos imperiją užkariavo [[Chaldėjai|Chaldėjų dinastija]] iš [[Babilonas|Babilono]].<ref>[http://www3.uakron.edu/ziyaret/timeline_3period.html Ziyaret Tepe - – Turkey Archaeological Dig Site]</ref><ref>[http://www.aina.org/articles/assyrianidentity.pdf Assyrian Identity In Ancient Times And Today]</ref> Po hetitų nuosmūkio įsigalėjo [[Frygija]], kurios gyventojai irgi buvo indoeuropiečiai, buvo galingiausia Anatolijos valstybė, kol ją sugriovė [[kimerai]] [[VII a. pr. m. e.]].<ref>[http://www.metmuseum.org/toah/ht/03/waa/ht03waa.htm Anatolia and the Caucasus, 2000–1000 B.C. in Timeline of Art History.]</ref> Po Frygijos galingos to krašto karalystės buvo [[Lydija]], [[Karija]] ir [[Lykija]]. Lydų ir lykų kalbos buvo indoeuropietiškos, bet dar prieš hetitų valdymą jos patyrė stiprią semitų įtaką.

Nuo 1200  m. pr. m. e. Anatolijos pakrantėje apsigyveno Eolijos ir Jonijos [[graikai]]. Šie kolonistai įkūrė daug svarbių miestų ([[Miletas]], [[Efesas]], [[Izmiras|Smirna]] ir [[Stambulas|Bizantijas]]). Anatoliją iš pradžių užkariavo persų [[Achemenidų imperija]] VI-VVI–V a. pr. m. e., o [[334 m. pr. m. e.]] ją užėmė [[Aleksandras Makedonietis]]<ref>[http://www.wsu.edu/~dee/GREECE/PERSIAN.HTM Ancient Greece: The Persian Wars]. Washington State University, WA, United States. Retrieved 2006-12-22</ref>. Po to Anatoliją pasidalino smulkios helenistinės valstybės ([[Bitinija]], [[Kapadokija]], [[Pergamas]] ir [[Pontas]]) kurios pasidavė [[Senovės Roma|Romai]] [[I amžius pr. m. e.|I a. pr. e.]] vidury. [[Armėnai]], apsigyvenę Anatolijoje prieš VI a. pr. m. e.<ref>[http://www.sosbil.aku.edu.tr/dergi/VII1/ememis.pdf The Origin of Armenians and Turk-Armenian Relations From Past Until Today]. Retrieved 2010-09-04</ref>, įkūrė valstybę, kuri pirmoji priėmė [[krikščionybė|krikščionybę]] IV a.<ref>[http://www.orinst.ox.ac.uk/ec/armenian_language.html Armenian - – Eastern Christianity - – Faculty of Oriental Studies - – University of Oxford"Oxford“. Retrieved 2010-09-04</ref>

[[324]]  m. Romos imperatorius [[Konstantinas I]] nusprendė sostinę perkelti į Bizantiją ir pavadino miestą Naująja Roma. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo, Bizantijas tapo [[Bizantijos imperija|Rytų Romos imperijos]] sostine.

Prieš atvykstant turkams Anatolijoje Antikos pabaigoje gyveno 12-14 mln. gyventojų<ref>[http://www.jstor.org/pss/3596052 Late Medieval Balkan and Asia Minor Population. Josiah C. Russell. Journal of the Economic and Social History of the Orient, Vol. 3, No. 3 (Oct., 1960), pp. 265-274265–274]</ref><ref>[http://www.jstor.org/pss/280733 Estimating Population at Ancient Military Sites: The Use of Historical and Contemporary Analogy. P. Nick Kardulias. American Antiquity, Vol. 57, No. 2 (Apr., 1992), pp. 276-287276–287]</ref><ref>J.C. Russell, Late Anicent And Medieval Population, published as vol. 48 pt. 3 of the Transactions Of The American Philosophical Society, Philadelphia, 1958.</ref>. Turkai atvyko ten dėl Turkų migracijos į Europą ir Artymuosius Rytus VI-XIVI–XI a. Turkai iš Seldžiukų imperijos atvyko XI a. Jie apsigyveno Anatolijoje atkovoję žemes iš [[Bizantijos imperija|Bizantijos imperijos]]. Po kelių šimtmečių vietiniai gyventojai buvo asimiliuoti, kai turkai su jais pradėjo maišytis.

Seldžiukai buvo kilę iš Oguzo turkų, kurie gyveno musulmoniško pasaulio pakraštyje, į šiaurę nuo [[Kaspijos jūra|Kaspijos]] ir [[Aralo jūra|Aralo]] jūrų Jabgu kaganate, kuris priklausė Oguzų konfederacijai X a. Po pergalės Manzikerto mūšyje [[1071]]  m., Seldžiukai pradėjo kraustytis iš savo tėvynės į Rytinę Anatolijos dalį.

[[FileVaizdas:IlkhanidHorseArcher.jpg|thumb|right|A Mongolų raitas lankininkas XIII a.]]

[[1243]]  m. Mongolai nugalėjo Seldžiukų armijas Kosedago mūšyje, Rumo sultonatas tapo mongolų vasalu. Todėl jie parado valdžią, paskutinis Seldžiukų sultonas mirė [[1308]]  m. Dėl mongolų invazijos į Iraną ir aplinkines sritis turkai kėlėsi į Vakarų Anatoliją<ref>[http://www.h-net.org/~fisher/hst373/readings/inalcik5.html Halil Inalcik. "The„The Question of the Emergence of the Ottoman State"State“]</ref>. Mongolams valdant turkai Anatolijoje įkūrė daug kunigaikštysčių (beilikų). Stipriausi iš jų buvo Karamanoğlu ir Germiyan centrinėje Anatolijos srityje. Pagal Egėjo pakrantę iš šiaurės į pietus buvo Karesi, Saruhan, Aydınoğlu, Menteşe ir Teke kunigaikštystės. Candaroğlu valdė Juodosios jūros sritį aplink [[Kastamonu]] ir Sinopą<ref>[http://books.google.com/books?id=Cbj2G4l7elYC&pg=PA5&ots=a1AhurHzHu&dq=beylik&output=html&sig=VTuPvTM8SoOXkXeMsWFIc69Z8k8&hl=en European and Islamic Trade in the Early Ottoman State: The Merchants of Genoa and Turkey] ISBN 0-521-64221-3 1999  m.</ref>. Osmanų dinastijos kunigaištystė buvo šiaurės vakarų Anatolijoje, tuomet tai buvo nežymi kunigaikštystė. Tačiau per 200 metų ji tapo imperija, užėmusia Balkanus ir Anatoliją<ref name="Ottomans">Patrick Kinross ''The Ottoman Centuries: The Rise and Fall of the Turkish Empire'', Morrow, 1977, isbn=0-6880-3093-9</ref>.

[[ImageVaizdas:Zonaro GatesofConst.jpg|thumb|left|upright=0.8|Mehmedas II įžengia į Konstantinopolį, [[Fausto Zonaro]] paveikslas]]

Osmanų beilikų pirmoji sostinė buvo įkurta [[Bursa|Bursoje]] [[1326]]  m. Po plėtros į Europą ir Anatoliją, [[1453]]  m. valdant [[Mehmedas II|Mehmedui II]] osmanai [[Konstantinopolio žlugimas|užėmė Konstantinopolį]] ir beveik užbaigė Bizantijos užkariavimą. XV-XVIIXV–XVII a. Osmanai plėtė savo valdas į Rytų ir Centrinę Europą, Kaukazą, Šiaurės Afriką, Arabijos pusiasalį, Siriją ir Viduržemio jūros salas.

Osmanų imperijos galios ir prestižo viršūnė buvo XVI-XVIIXVI–XVII a., kai valdė sultonas Suleimanas Nuostabusis. Besiverždami į Centrinę Europą turkai pykosi su [[Šventoji Romos imperija|Šventąja Romos imperija]] ir [[Abiejų Tautų Respublika]]<ref name="Ottoman_Turkey">Jay Shaw and Kural Shaw, Ezel, ''History of the Ottoman Empire and Modern Turkey'', Cambridge University Press, 1977  m. isbn 0-5212-9163-1</ref>. Be to Osmanai nuolat kariavo su Persija dėl teritorijų. Jūrojie jie varžėsi su Šventąja lyga (Habsburgų [[Ispanija]], [[Venecijos respublika]] ir Švento Jono Riteriai) dėl Viduržemio jūros kontrolės. [[Indijos vandenynas|Indijos vandenyne]] turkų laivynas susidurdavo su [[portugalai]]s, kad apgintų prekybos tarp Europos ir Tolimųjų Rytų monopolį, kuriam kėlė grėsmę [[Gerosios Vilties kyšulys|Gerosios Vilties kyšulio]] atradimas [[1488]]  m.

Karlovicų sutartis [[1699]]  m. žymi Osmanų imperijos nuosmūkio pradžią. Imperija prarado teritorijų: Austrijai atiteko visa [[Vengrija]] ir [[Transilvanija]], išskyrus Banatą, Venecija gavo [[Dalmatija|Dalmatiją]] ir Morėją ([[Peloponesas]] Pietų Graikijoje), [[Lenkija]] - – Pdoliją<ref>Robert Bideleux, Ian Jeffries, p. 86.</ref>. XIX-XXXIX–XX a. Osmanų imperija toliau praradinėjo sritis, įskaitant Graikiją, [[Alžyras|Alžyrą]], [[Tunisas|Tunisą]] ir Balkanus per [[Balkanų karai|Balkanų karus]]. Prarasdama teritorijas imperija tapo [[Vokietija|Vokietijos]], kuri ją aprūpindavo kariais ir įranga, sąjungininke. Osmanų imperija įstojo į Pirmąjį Pasaulinį karą [[Centrinių valstybių sąjunga|Centrinių valstybių]] pusėje, kai dviem Vokietijos kariniams laivams suteikė prieglobstį.

1918  m. Spalio 30 d. pasirašytos Mudroso paliaubos, o [[1920]]  m. [[rugpjūčio 10]] d. Sevro sutartis, kuri nebuvo ratifikuota. Pagal šią sutartį didžiąją dalį imperijos pasidalino Graikija, [[Didžioji Britanija]], [[Prancūzija]] ir [[Italija]].

Kadangi po Pirmojo Pasaulinio karo kai kurios Turkijos dalys buvo okupuotos Sąjungininkų, kilo turkų tautinis judėjimas. Vadovaujant [[Mustafa Kemalis Atatiurkas|Mustafai Kemaliui]], karo vadui, pasižymėjusiam Galipolio mūšyje, prasidėjo [[Turkijos nepriklausomybės karas]], siekiant panaikinti Sevro sutartį. [[1922]]  m. [[rugsėjo 18]] d. okupacinės armijos buvo išvytos. [[Lapkričio 1]] d. Nacionalinė Asamblėja oficialiai panaikino Sultonatą, užbaigdama Osmanų valdymo 623 metus. [[1923]]  m. [[liepos 23]] d. Lozanos sutartis oficialiai pripažino Turkijos respubliką kaip nepriklausomą ir Osmanų imperijos įpėdinę. Respublika buvo paskelbta 1923  m. [[spalio 29]] d. naujoje sostinėje [[Ankara|Ankaroje]]. Mustafa Kemalis tapo pirmuoju Turkijos prezidentu ir įvykdė daugybę radikalių reformų, kurios turėjo paversti Turkiją pasaulietine valstybe ir atitolinti ją nuo Osmanų palikimo. Pagal Šeimų Pavardžių įstatymą Turkijos Parlamentas nusprendė pagerbtį Kemalį ir suteikė jam Atatiurko ("Turkų„Turkų tėvo"tėvo“) pavardę [[1934]]  m.

Per didžiąją dalį Antrojo Pasaulinio karo Turkija buvo neutrali ir tik [[1945]]  m. [[vasario 25]] d. stojo į Sąjungininkų pusę bet tai buvo tik pagarbus gestas. Tais pačiais metais Turkija tapo viena iš [[JTO]] steigėjų<ref name="Turkey_UN">[http://www.un.org/Overview/growth.htm Growth in United Nations membership (1945–2005)] 2006-07-03</ref>. Kadangi [[Graikija]] aršiai kovojo pilietinį karą su komunistais, o [[Tarybų Sąjunga]] reikalavo bazių Turkijos sąsiauriuose, [[JAV]] paskelbė Trumano doktriną 1947  m. Pagal ją Turkijai ir Graikijai buvo suteikta karinė ir ekonominė parama<ref name="Truman Doctrine">[http://books.google.com/?id=ID4E3Lm8TsgC&pg=PA198&lpg=PA198&dq=turkey+cold+war Outposts and Allies: U.S. Army Logistics in the Cold War, 1945–1953]}</ref>.

Po dalyvavimo su JTO pajėgomis [[Korėjos karas|Korėjos kare]] Turkija įstojo į [[NATO]] [[1952]]  m. ir tapo užtvara nuo Tąrybų Sąjungos Viduržemio jūros regionui. Po dešimtmečio trukusio pilietinio karo [[Kipras|Kipre]] ir graikų karinio perversmo [[1974]]  m. liepą, kurio metu nuverstas prezidentas Makarios, o Nikos Sampson tapo diktatoriumi, Turkija įsiveržė į Kiprą. Po devynerių metų buvo įkurta [[Turkų Kipras|Šiaurės Kipro Turkų Respublika]], tačiau ją pripažįsta tik Turkija<ref>[http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/1021835.stm Timeline: Cyprus, by British Broadcasting Corporation] 2006-12-12</ref>.

1945  m. Turkija iš vienpartinės sistemos perėjo į daugpartinę. Tačiau demokratiją nutraukdavo kariniai perversmai [[1960]], [[1971]], [[1980]] ir [[1997]]  m. [[Kurdistano darbininkų partija|Kurdistano Darbininkų Partija]] pradėjo sukilimą prieš Turkijos valdžią [[1984]]  m., kurio metu žuvo apie 40 tūkst. žmonių<ref>[http://news.bbc.co.uk/2/hi/8352934.stm Turkey'sTurkey’s PKK peace plan delayed] 2009-11-10</ref>. Konfliktas tęsiasi ir dabar. Tuo pat metu įvyko ekonomikos liberalizavimas, sukėlęs ekonominį augimą ir politinį stabilumą.