Macuo Bašio: Skirtumas tarp puslapio versijų

GyvamGyvas esantbūdamas jis buvo vertinamas už bendradarbiavimą haikai no renga žanre, o dabar – už trumpus [[haiku]].

Edo mieste Bašio poezija buvo greitai pripažinta dėl paprasto ir naturalausnatūralaus stiliaus. Jis susigalvojo naujanaują slapyvardį Tosei ir 19801680 m. jis turėjo nuolatinį darbą: mokė 20 mokinių, išspausdinusių ''Tosei dvidešimties mokinių geriausios poemos'' (桃青門弟独吟二十歌仙 Tōsei-montei Dokugin-Nijukasen?), parodydami savo ryšį su Tosei talentu. Tą žiemą jo mokiniai jam pastatė kaimišką trobelę ir pasodino bananmedį (芭蕉 bashō?) kieme, duodami Bašio naują haigo ir pirmus pastovius namus. Jis parašė šį hokku kaip pajuoką-dovaną [[šiogūnas|šiogūnui]]:

„Olandai irgi/ klaupiasi prieš Jo ŠviesybeŠviesybę/ pavasaris jam valdant“ ([[1678]] m.)

Bet su sėkme augo nepasitenkinimas ir vienatvė. Jis pradėjo praktikuoti Zen meditaciją, bet tai nesumažino jo baimių. [[1682]] metų žiemą jo lūšnelė visiškai sudegė, ir jo motina mirėo [[1683]] metų pradžioje jo motina mirė. Jis iškeliavo į Jamurą apsistoti pas draugą. 1684 metų žiemą jo mokiniai davė jam antrą trobelę Edo mieste, bet jo dvasia nepasitaisė. Vietoj to po kito rinkinio ''SudžiuvęSudžiūvę kaštonai'' (虚栗 Minashiguri?), 1684 m. jis paliko Edo ir patraukė į pirmą iš keturių betikslių klajonių.

Jis keliavo iš Edo į [[Fudzijama|Fudži kalną]], Ueno ir [[Kiotas|Kiotą]]. Jis sutiko keletą poetų, besivadinančių jo mokiniais ir norinčių iš jo patarimo. Jis liepė ignoruoti to meto Edo stilių ir jo ''SudžiuvusiusSudžiūvusius kaštonus'', sakydamas, kad juose yra „daug eilių, kurių neverta aptarinėti“.

1685 m. vasarą jis grįžo į Edo, pakeliui parašydamas dar daugiau hokku ir savo paties gyvenimo komentarą:

Senas tvenkinys/ varlė išokoįšoko vidun/ vandenų garsas (1686)

Ši poema iš karto tapo garsi: balandžio mėnesį Edo poetai susirinko į Bašio lūšnelėj vykusį haikai no renga varžybas varlių tema. Tai atrodo buvo duoklė Bašio hokku, kuris buvo rinkinio pradžioje. Bašio pasiliko Edo, tęsė mokymą ir organizavo varžybas. [[1687]] m. vasarą jis išvyko į ekskursiją į kaimą stebėti mėnulįMėnulį, 1688 m. jis grįžo į Ueno švesti Mėnulio Naujuosius Metus. Kai tik apsistojaapsistojo savo vardu pavadintojpavadintoje lūšnelėjlūšnelėje, Bašio nuolat jaudinasijaudinosi dėl to, kad pakvietė per daug lankytojų ar jo suprasto „tingumo“. Tuo pat metu jis džiaugėsi gyvenimu ir turėjo subtilų humoro jausmą, atsispindintį šiame hokku:

Nagi išeikim laukan/ pasidžiaugti sniegu, kol/ paslysiu ir nukrisiu! ([[1688]] m.)

AydringaAudringa jūrą/ ištysusiištįsusi link Sado/ [[Paukščių Takas]] (1689)

Bašio su savo mokiniu Kawai Sora savo kelionę pradęjo išpradėjo Edo 1689 m. gegužės 16 d. ararba Jajoi 27 Genroku eros antrais metais. Jis nukeliavo 600 ''ri'' ar (2400 km) per 150 dienų po šiaurės rytinę Japonijos dalį ir sugrįžo į Edo 1691 m. Kai jis atvyko į [[Ogaki]] miestą (dabar Gifu prefektūroje), jis buvo pabaigęs Oku no Hosomichi.

1691 m. žiemą jis sugrįžo į Edo ir apsigyveno trečiojoje Bašio lūšnelėje, vėl parūpintojparūpintoje mokinių. Šį kartą jis buvo ne vienas: jis priėmė sunėnąsūnėną ir jo draugę Džutei, bandančius atsigauti po ligos. Jis turėjo labai daug lankytojų.

Bašio vis dar buvo nelengva su darbu. Jis rašė draugui: „trukdomas kitų, neturiu ramybės mintyse“. Jis toliau užsidirbo iš mokymo ir dalyvavimo haikai varžybose iki [[1693]] m. rūgpjūčiorugpjūčio pabaigos, kai jis uždarė lūšnelės vartus ir atsisakė mėnesį ką nors matyti. Galiausiai jis nusileido priėmęs ''karumi'', pusiau [[budizmas|budistinės]] filosofijos, mokančios verčiau sveikinti šį žemišką pasaulį, nei atsiriboti nuo jo. Bašio paliko Edo paskutinį kartą 1694 m. vasarą ir leido laiką Ueno ir Kiote, prieš vykdamas į [[Osaka|Osaką]]. Jis susirgo skrandžio liga ir ramiai mirė apsuptas mokinių.

VietojVietoje to, kad liktų prie kigo formulės, populiarios Japonijoje ir dabar, Bašio įkvėpė išreikšti tikras žmonių emocijas savo hokku. Gyvam esant jo poezijos pastangos ir stilius buvo plačiai vertinami, o po mirties jo šlovė tik dar labiau padidėjo jo šlovė. Keli jo mokiniai surinko Bašio citatas apie jo paties poeziją, labiausiai pasireiškė Mukai Kyorai ir Hattori Dohō.

XVIII a. Bašio poemų garbinimas buvo dar karštesnis, ir tokie komentatoriai, kaip Ishiko Sekisui ir Moro Nanimaru, įdėjo daug pastangų rasti Bašio hokku užuominas apie istorinius įvykius, viduramžių knygas ir kitas poemas. Šie komentatoriai itin vertino miglotas užuominas, kai kurios iš jų, atrodo, buvo literatūriškai padirbtos. 1793 m. Šinto biurokratija sudievino Bašio ir kurį laiką kritikuoti jo poemas buvo šventvagiška.

Iki pat XIX a. pabaigos nesibaigė vieningas žavėjimasis Bašio poemom. Masaoka Shiki, tikriausiai žymiausias Bašio kritikas, sudraskė ilgai buvusią ortodoksiją su drąsiais ir atvirais prieštaravimais Bašio stiliui. Bet Šiki taip pat buvo instrumentas, padaręs Bašio poeziją prieinamą intelektualams ir plačiajai publikai. Jis sugalvojo terminaterminą ''haiku'' (pakeitusį ''hokku'') 5-7-5 formai, laikomai artistiškiausia ir geidžiamiausia ''haikai no renga'' dalimi.

* J. D. SalindžerioSelindžerio trumpoj istorijojapsakyme „Tedis“ pagrindinis herojus cituoja Bašio haiku.