Franz Kafka: Skirtumas tarp puslapio versijų

F. Kafka buvo taktiškas, subtilių, santuriųsantūrių manierų žmogus, visus žavėjęs originaliu mąstymu, dvasingumu ir nepriekaištinga etika. Mėgo irstytis laiveliu, vaikščioti po mišką, po Prahos apylinkes. Mokėjo ir čekų kalbą, dalyvavo Prahos politinių ir kultūriniųklubųkultūrinių klubų renginiuose. Tačiau, kaip F. Kafka rašė 1921 m. dienoraštyje, jam tik labai retai pavykdavo peržengti sieną tarp vienatvės ir visuomenės. Svetimas jis jautėsi ne tik šeimoje, ne tik biurokratinėje įstaigoje, bet ir gimtajame mieste. Prahą jis mylėjo, bet visą gyvenimą svajojo iš jos pabėgti. F. Kafka – vokiškai kalbantis Prahos žydas – jautėsi gyvenąs trigubame gete: atskirtas nuo gimtosios vokiečių kalbos, izoliuotas nuo čekų kultūros, likęs be žydiškų šaknų. Jo tėvai buvo asimiliavęsi, judaizmą išpažino tik formaliai. O F. Kafka buvo įsitikinęs, jog priklausyti kuriai nors tautai su tvirtomis istorijos, kultūros ir religijos tradicijomis – esminė pilnaverčio žmogaus gyvenimo sąlyga.

F. Kafkos tėvas, [[Hermanas Kafka]] (1852–1931), buvo pirklys, labai energingas, atkaklus ir valdingas. Tėvas norėjo, kad sūnus padarytų solidžią valdininko karjerą. Neįstengdamas pateisinti tėvo lūkesčių, Francas jautėsi nevykėlis ir dėl to labai kentėjo. Tėvas savo ruožtu niekino sūnaus „nevykėlio“ literatūrinę kūrybą. Tuo tarpu pats F. Kafka buvo visiška tėvo priešingybė, buvo uždaras, mėgo fantazuoti. „Laiške tėvui“ (''„Brief an den Vater“'', 1919; taip ir liko neišsiųstas) F. Kafka rašo, kad tėvo vitališkumas, pasiikėjimaspasitikėjimas savimi, beširdiškumas, pašaipumas, nenoras suprasti tikruosius sūnaus poreikius žeidė jo jauriąjautrią sielą ir ugdė nepilnavertiškumo jausmą. Taigi būsimasis rašytojas jau vaikystėje susidūrė su savotišku autoritariniu režimu, inspiravusiu jo kūrybai temas ir motyvus. Motina, nors ir palaikė tėvo pusę, buvo uždaresnė ir subtilesnės prigimties. Iš jos rašytojas paveldėjo „jautrumą, teisingumo jausmą, nerimą“<ref>Franz Kafka in Selbstzeugnissen und Bilddokumenten, dargestellt von K. Wagenbach. – Hamburg, 1978. – S. 15</ref>.