Liuksemburgo istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 57:
== Pasauliniai karai (1890–1945 m.) ==
[[image:Charlotte, Grand Duchess of Luxembourg.jpg|thumb|right|250px|Kunigaikštienė Šarlota.]]
Liuksemburgas priklausė Nyderlandams iki [[1890]] m., kai mirė Vilhelmas III. Tada jis atiteko Nasau-Vailburgo šeimai dėl Nasau įpėdinystės pakto [[1783]] m.
Per Pirmą pasaulinį karą maža kunigaiktystė ([[1914]] m. joje gyveno 260 tūkst. gyventojų), kuriai vadovavo Paul Eyschen vyriausybė, nusprendė likti neutrali, nors ją okupavo vokiečiai. Tą stategiją palaikė kunigaikštienė Marija Adelaidė. Nos politinis testinumas išliko, dėl karo kilo pilietiniai neramumai, susikūrė pirmos šalyje profesinės sąjungos.
Pasibaigus okupacijai [[1918]] m. lapkritį šalies ateitis buvo neaiški: Sąjungininkams nepatiko neutralumas, belgai norėjo prijungti Liuksemburgą. Nors stipri mažuma reikalavo respublikos, Liuksemburgas išliko kunigaikštyste, bet pasikeitė monarchė. Nauja kunigaikštiene tapo Šarlota. [[1921]] m. Liuksemburgas ir Belgija sudarė monetarinę ir ekonominę sąjungą (UEBL), bet per beveik visą XX a. Vokietija liko svarbiausia prekybos partnere.
Įvedus visuotinį balsavimą moterims ir vyrams, Rechtspartei (Dešiniųjų partija) valdė Liuksemburgą, išskyrus [[1925]]–[[1926]] ir [[1974]]–[[1979]] m., kai šalį valdė liberalų ir socialdemokratų koalicija. Šią partiją rėmė bažnyčia (90 proc. liuksemburgiečių katalikai), jai priklausė laikraštis ''Luxemburger Wort''.
Liuksemburgas bandė pasižymeti tarptautiniu mastu. Kai Joseph Bech buvo Užsienio reikalų departamento vadu, Liuksemburgas įstojo į [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungą]] [[1920]] m. [[gruodžio 16]] d. Tarpukariu sumenko žemės ūkio vaidmuo, plėtėsi paslaugų ir pramonės sektoriai. [[1935]] m. paslaugas suteikinėjo 31 proc. gyventojų.
XX a. ketvirtame dešimtmetyje Liuksemburgo valdžia bandė numalšinti komunistų keliamus neramumus pramoniniuose rajonuose ir palaikė draugiškus santykius su nacistine Vokietija. Antikomunistinės veiklos viršūnė buvo ''Maulkuerfgesetz'', įstatymas uždrausti Komunistų partiją, bet jis buvo atmestas [[1937]] m. referendume.
Kilus Antram pasauliniui karui Liuksemburgas paskelbė neutralitetą [[1939]] m. [[rugsėjo 6]] d.<ref>Government of the Grand Duchy of Luxembourg, ''Luxembourg and the German Invasion: Before and After'' (London and New York, 1942) p. 32</ref> Įsiveržus vokiečiams [[1940]] m. [[gegužės 10]] d. monarchija ir vyriausybė pasitraukė į tremtį. Liuksemburgo policija bandė priešintis, o dauguma savanorių liko barakuose. Buvo sugauti 75 policininkai ir kariai, 6 policininkai ir 1 karys sužeisti.<ref>[[Alistair Horne|Horne, Alistair]], ''To Lose a Battle'', p.258-264</ref>
Liuksemburgo karališkoji šeima pro Bordo ir Portugaliją išvyko į JAV.
Vokietijos armija valdė Liuksemburgą iki 1942 m. rugpjūčio, kai jis buvo prijungtas prie Mozelio krašto. Liuksemburgo piliečiai buvo paskelbti Vokietijos piliečiais, 13 tūkst. jų gavo šaukimus į armiją. 2848 jų žuvo kaudamiesi Vokietijos armijoje.
Liuksemburgiečiai okupacijai priešinosi pasyviai, atsisakydavo kalbėti vokiškai. Kai prancūzų kalba buvo uždrausta, kilo archaiškos liuksemburgiečių kalbos renesansas. Vokiečiai į tai atsakė deportacijomis, priverstiniu darbu, koncentracijos stovyklomis, mirties bausme.
PAskelbus apie priverstinį šaukimą į armiją [[1942]] m. rugsėjo 1-3 d. Liuksemburge kilo visuotinis streikas, po kurio 21 streikuotojui įvykdyta mirties bausmė, o šimtai išvežta į koncentracijos stovyklas. Šaliai vadovavęs [[gauleiteris]] Gustavas Simonas pareiškė, kad Liuksemburgas turi prisidėti prie vokiečių karo pastangų.
Amerikiečiai išvadavo Liuksemburgą 1944 m. rugsėjį. Per Ardėnų puolimą naciai kelioms savaitėms atgavo Šiaurės Liuksemburgą. Sąjungininkai galutinai išvijo vokiečius 1945 m. sausį.
Per karą žuvo 5259 liuksemburgiečiai.
== Dabartinis Liuksemburgas (nuo 1945 m.) ==
| |||