Niutono dėsniai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Anglų fizikas [[Izaokas Niutonas]] XVII a. suformulavo septynistris dėsnius, kuriais remiasi visa [[klasikinė mechanika]]. Šie dėsniai vėliau buvo pavadinti jo vardu.

Šiame straipsnyje '''m''' - – žymima kūno inercinė [[masė]], '''v'''  – kūno [[greitis]], '''a'''  – kūno įgytas [[pagreitis]], '''F'''  – kūną paveikusi (arba ir toliau tebeveikianti) [[jėga]], '''p'''  – [[judesio kiekis]].

Vis dėlto ši lygtis bendru atveju nėra teisinga  – ją galime naudoti tada, kai judėjimo greičiai yra daug mažesni už [[Šviesos greitis|šviesos greitį]].

Turėdami omeny tai, kad masė  – kūnų inertiškumo matas, akivaizdžiai matome, kad kuo didesnė masė, tuo mažesnį poveikį ta pati jėga sukelia kūnui. Tuo tarpu didesnė jėga labiau paveikia tos pat masės kūną. Šis dėsnis kartais vadinamas ''kertiniu dinamikos dėsniu'', nes trimis pagrindiniais dydžiais  – mase, jėga ir pagreičiu  – prasideda [[Dinamika|dinamikos mokslas]].

Atrodytų, kad iš antrojo dėsnio gaunamas pirmasis  – įstačius vietoj [[pagreitis|pagreičio]] nulį, gauname, kad jėga neveikia, bet taip nėra. Pirmasis dėsnis apibrėžia sistemas, kuriose galime taikyti antrąjį dėsnį, todėl jie yra nepriklausomi.