Didžioji Prancūzijos revoliucija: Skirtumas tarp puslapio versijų

{{Prancūzijos istorija}}

 

'''Didžioji Prancūzų revoliucija''' – laikotarpis [[Prancūzijos istorija|Prancūzijos istorijoje]], trukęs nuo [[1789]] iki [[1794]] m., nors kartais paskutiniai revoliucijos metai yra laikomi [[1799]] m., kai buvo įvesta [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo socialinės ir politinės santvarkos kokybinį virsmą, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos, vadinamosios ''Ancien régime'', prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuo [[absoliutinė monarchija|absoliutinės monarchijos]] prie konstitucinės-parlamentinės santvarkos.

 

 

 

Tiesioginiu impulsu [[Prancūzijos revoliucija]]i tapo [[Liudvikas XVI|Liudviko XVI]] siekis pataisyti šalies finansinę padėtį. [[1787]] m. vasario mėn. jo finansų ministras Loménie de Brienne sušaukė notablių asamblėją – kilmingųjų, kunigų, buržuazijos ir biurokratų grupę nutarimams patvirtinti. Notablių asamblėja turėjo patvirtinti naujus žemės mokesčius, pagal kuriuos pirmą kartą būtų buvusi apmokestinta bajorijos ir dvasininkijos nuosavybė. Asamblėja nepatvirtino siūlomų mokesčių ir reikalavo, kad Liudvikas XVI sukviestų [[Generaliniai luomai|generalinius luomus]]. 1788 m. rugpjūtį karalius sutiko [[1789]] m. gegužės mėn. sušaukti Generalinius luomus. Sušaukti Generaliniai luomai nesiruošė apsiriboti vien finansų reforma, o ėmė svarstyti visos santvarkos reformą. Generaliniai luomai trečiojo luomo iniciatyva pasiskelbė [[birželio 17]]-ąją [[Nacionalinis susirinkimas|Nacionaliniu susirinkimu]], taip siekdami iškelti ir įgyvendinti tautos suvereniteto principą. Norėdamas kontroliuoti padėtį ir sutrukdyti Asamblėjai susirinkti, Liudvikas XVI liepė uždaryti ''Salle des États'', kur rinkosi Asamblėja. Radę uždarytas ir saugomas duris, delegatai susirinko [[tenisas|teniso]] aikštelėje ir 1789 m. [[birželio 20]] d. davė [[Teniso aikštelės priesaika|Teniso aikštelės priesaiką]], kuria įsipareigojo „niekada nesiskirstyti, susitikti bet kur pagal aplinkybes, kol bus sukurta ir patikimai patvirtinta karalystės Konstitucija“. Prie jų taip pat prisidėjo kai kurie pirmųjų dviejų luomų atstovai. [[Liepos 9]] d. Nacionalinis susirinkimas pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, t. y. atstovaujamuoju organu, kurio uždavinys parengti ir priimti [[konstitucija|Konstituciją]]. Tuo pat metu Paryžius buvo apimtas maištų, anarchijos ir visuotinio plėšikavimo. Prie plėšikų prisidėjo ir kariai – vadinamoji Prancūzų sargyba, mat kilus neramumams jų kilmingieji vadai pabėgo iš miesto. Pasklidus gandams, kad monarchija rengiasi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą, [[1789]] m. [[liepos 14]] d. Paryžiaus miestiečiai [[Bastilijos šturmas|šturmavo Bastiliją]], nes manyta, kad ten kaupiami ginklai Steigiamajam susirinkimui išvaikyti. Įsiveržę į vidų, Bastilijoje jie rado tik septynis kalinius. [[Bastilija|Bastilijos]] užėmimas reiškė visišką absoliutinės monarchijos krachą. Liudvikas XVI turėjo pripažinti visus Steigiamojo susirinkimo priimtus nutarimus. Buvo panaikintos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai. Nors grįžo taika, kai kurie kilmingieji nepripažino naujos valdžios ir migravo į užsienį, kad paragintų kitas karalystes paskelbti karą Prancūzijai.

 

1789 m. rugpjūtį Nacionalinė Asamblėja priėmė [[Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija|Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją]], kuri tapo Konstitucijos užuomazga. Istorinės Prancūzijos provincijos buvo reformuotos į 83 vienodai valdomus, panašius dydžiu ir gyventojų skaičiumi [[Prancūzijos departamentai|departamentus]]. [[Rugpjūčio 4]] d. buvo panaikintas [[feodalizmas]], vadinamieji Rugpjūčio dekretai anuliavo Antrojo luomo feodalines teises ir Pirmojo luomo renkamą dešimtinę. Dekretais kilmingieji, dvasininkija, miestai, provincijos, kompanijos prarado turėtas privilegijas. Visi teisėjai buvo paskelbti laikinais ir nepriklausomais nuo sosto. Buvo uždraustos paveldimos pareigybės, išskyrus pačią monarchiją. Kriminalines bylas pradėjo tirti prisiekusiųjų teismai. Karalius turėjo teisę skelbti [[karas|karą]], bet įstatymų leidėjai turėjo apsvarstyti šį siūlymą ir patys dėl jo nuspręsti. Buvo panaikinti vidaus prekybos barjerai, [[gildija|gildijos]] ir kitos darbininkų organizacijos: bet kuris žmogus galėjo laisvai prekiauti gavęs [[licencija|licenciją]]. [[Streikas|Streikai]] tapo nelegalūs.

 

Respublikos vyriausybė, įgaliota Liudviko XVI, taip pat įvedė matavimo vienetų sistemą (''Système International d’Unités''), kuri vėliau tapo žinoma kaip [[SI (sistema)|metrinė sistema]]. Buvo visuotinai pripažinti [[Šarlis Ogiustenas Kulonas|Charles-Augustin de Coulomb]] ir [[Andrė Mari Amperas|André-Marie Ampère]] darbai elektros ir elektromagnetizmo srityse, o jų vienetai įtraukti į metrinę sistemą.

 

 

Kai 1789 m. spalį Paryžiaus liaudis, norėdama atkreipti dėmesį į skurdą, užpuolė karaliaus rūmus [[Versalis|Versalyje]], karališkoji šeima turėjo persikelti į Tiuilri rūmus Paryžiuje. Vėliau, [[1791]] m. birželį, karališkoji šeima slapta iškeliavo iš Paryžiaus į Vareną prie šiaurės rytų Prancūzijos sienos, tikėdamasi sulaukti paramos iš rojalistų, kuriais karalius pasikliovė, bet pakeliui buvo sučiupta. Vėliau visa šeima buvo grąžinta į Paryžių ir laikyta [[namų areštas|namų arešto]] sąlygomis Tiuilri rūmuose.

Tuo tarpu Asamblėjoje atsirado [[frakcija|frakcijų]]. Revoliucijos priešininkai sėdėjo dešinėje pusėje. Vadinamieji „Rojalistai demokratai“ siekė įtvirtinti konstitucinę monarchiją, panašią į veikusią [[Jungtinė Karalystė|Jungtinėje Karalystėje]]. „Nacionalinė partija“, sėdinti centre ir kairiau, turėjo radikalesnių siūlymų. Lafayette vadovaujama Nacionalinė Sargyba, kurią rėmė vidurinė klasė, irgi buvo stipri jėga. Kadangi dauguma Asamblėjos delegatų daugiau palaikė [[konstitucinė monarchija|konstitucinę monarchiją]], nei [[respublika|respubliką]], įvairios grupės susitarė dėl reikšmingesnio, nei vien tik nominalaus valdovo, Liudviko XVI statuso. Jis buvo priverstas prisiekti Konstitucijai, pagal kurią numatyta, kad priesaikos atsisakymas, vadovavimas armijai kare su tauta ar kurio nors asmens įpareigojimas tai atlikti karaliaus vardu ''de facto'' prilygsta sosto atsižadėjimui. [[1791]] m. [[rugsėjo 3]] d. priimta pirmoji [[1791 m. Prancūzijos Konstitucija|Prancūzijos Konstitucija]], paskelbusi konstitucinę monarchiją. Pagal ją karalius turėjo dalytis valdžia su įstatymus leidžiančiu renkamu Susirinkimu, tačiau taip pat turėjo ir karališkąją ''[[veto]]'' teisę ir galėjo pasirinkti ministrus.

 

Po naujų rinkimų, įvykusių [[1791]] m. [[spalio 1]] d., naujasis parlamentas neprabėgus metams pasinėrė į chaosą. Dešinėje susibūrė 165 konstitucinės monarchijos šalininkai, 330 [[žirondistai|žirondistų]] (liberalūs respublikonai), kairėje – [[jakobinai]] (radikalūs revoliucionieriai), o 250 delegatų nepriklausė jokiai frakcijai. Nuo pat parlamento veiklos pradžios karalius vieną po kito vetavo priimtus įstatymus: dekretą, siūlantį mirties bausmę emigrantams, ir kitą, reikalaujantį iš kunigų per aštuonias dienas prisiekti Kunigų civilinei konstitucijai. Netrukus kilo konstitucinė krizė ir prasidėjo kitas revoliucijos etapas. [[1792]] m. vasarą Prancūzijoje susiklostė krizinė situacija, paskatinusi gilinti revoliuciją ir atsisakyti monarchijos. Pagrindinė krizės priežastis buvo pačių revoliucionierių pradėtas Prancūzijos karas su Austrija ir [[Prūsija]]. Pasklidus gandams, kad šalies karinius planus [[Liudvikas XVI]] ir [[Marija Antuanetė]] išdavė Prancūzijos priešams, ir miniai užpuolus Tiuilri rūmus, monarchai [[1792]] m. [[rugpjūčio 10]] d. buvo suimti, nuversti nuo sosto, vėliau teisiami ir nubausti mirties bausme už valstybės išdavimą. [[1792]] m. vasarą nušalinus karalių nuo valdžios, prieš metus priimta Konstitucija nustojo galioti. Remiantis visuotine rinkimų teise, buvo išrinktas naujas atstovaujamasis organas – [[Konventas]], kuris [[1792]] m. [[rugsėjo 21]] d.<ref>{{LTE|IX|4=Prancūzijos didžioji revoliucija}} „1792 IX 21 konventas panaikino karaliaus valdžią. Prancūzija buvo paskelbta respublika.“</ref> (arba, pasak kitų šaltinių, [[rugsėjo 22]] d.<ref>{{LE|IV|739|L. Karsavinas.|Didžioji prancūzų revoliucija}} Konventas „1792 IX 22 panaikino karaliaus valdžią ir IX.22 nutarė datuoti aktus „pirmaisiais Respublikos metais“, tuo netiesiogiai paskelbė respubliką“</ref>) paskelbė Prancūziją respublika. Konvente nuo pat pradžių užvirė arši kova tarp vienam jakobinų klubui priklausiusių [[žirondistai|žirondistų]] (jų pavadinimas kilo iš [[Žironda (departamentas)|Žirondos departamento]]) ir montanjarų. Spalio mėnesį žirondistai pasitraukė iš jakobinų klubo. Konvento sprendimu, karalius Liudvikas XVI [[1793]] m. [[sausio 21]] d. buvo giljotinuotas. [[Marija Antuanetė]] buvo giljotinuota [[spalio 16]] d.

[[1793]] m. birželio pradžioje buvo susidorota ir su neseniai nuo jakobinų atsiskyrusiais žirondistais bei įvesta jakobinų diktatūra.

 

Po karaliaus giljotinavimo į karą su Prancūzija įsitraukė kone visos Europos didžiosios valstybės. Po pirmos didelės revoliucionierių pergalės [[Valmy mūšis|Valmy mūšyje]] [[1792]] m. [[rugsėjo 20]] d., kitą dieną, [[rugsėjo 21]] d., buvo paskelbta [[Pirmoji Prancūzijos respublika]]. Buvo įvestas [[Prancūzų revoliucinis kalendorius]].

 

Kai padėtis karo lauke ėmė blogėti, sukilo kainos ir [[sankiulotai]] (''sans-culottes'', vargšai darbininkai ir radikalūs jakobinai), kai kuriose vietovėse kilo pasipriešinimas revoliucionieriams. Tai paskatino jakobinus ne be Paryžiaus sankiulotų paramos nuteikti visuomenę prieš žirondistus ir, įvykdžius parlamentinį perversmą, paimti valdžią į savo rankas. Nuo [[1793]] m. [[birželio 2]] d. iki [[1794]] m. [[liepos 27]] d. buvo įvesta kairiųjų jakobinų diktatūra. Literatūroje dažnai ji ne visai tiksliai vadinama tiesiog jakobinų, revoliucijos metais Paryžiuje veikusio politinio klubo narių vardu, diktatūra. Jakobinų ir sankiulotų sąjunga paklojo pamatus naujai vyriausybei, kurios politika buvo gerokai radikalesnė. 1793 m. rugsėjį prasidėjo Teroro valdymas, trukęs apie 12 mėnesių. [[Visuomenės saugumo komitetas]], įkurtas 1793 m. [[balandžio 6]] d., buvo ''de facto'' Prancūzijos vykdomoji valdžia. Karo sąlygomis ir galbūt kilus tautos išlikimo grėsmei, jakobinai, vadovaujami [[Maksimiljanas Robespjeras|Robespjero]] perėmė į savo rankas teisingumo vykdymą ir pavedė jį dvylikos narių komiteto priežiūrai. Buvo nužudyta maždaug 18 tūkst. žmonių, apkaltintų antirevoliucine veikla. 1794 m. Robespjero nurodymu masiškai žudyti ultraradikalūs ir nuosaikieji jakobinai, dėl to smarkiai krito jo populiarumas. 1794 m. liepos 27 d. įvyko Termidoro perversmas – suimtas ir nužudytas pats Robespjeras. Naująją vyriausybę daugiausia sudarė terorą išgyvenę žirondistai. Atėję į valdžią jie atkeršijo – uždarė Jakobinų klubą ir nužudė daugybę jo narių (vadinamasis Baltasis teroras).

 

Paaiškėjus Nacionalinio Konvento planams eksportuoti revoliuciją, nukirsdinus Liudviką XVI ir atsivėrus keliui per [[Šeldė]]s upę, kaimyninės šalys suskato burtis į karinę sąjungą, nukreiptą prieš Prancūziją. Ispanijai, [[Neapoliui]], Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams prisidėjus prie Prūsijos ir Austrijos, buvo sudaryta [[Pirmoji antiprancūziškoji koalicija]] ([[1792]]–[[1797]] m.). Ji suformuota jau prasidėjus karams. Paėmę valdžią jakobinai paskelbė ''Guerre Totale'' (visuotinį karą) ir ''Levée en masse'' (masinį šaukimą į kariuomenę). Įsiveržusi rojalistų armija buvo sumušta prie [[Tulonas|Tulono]] 1793 m. Tai paskatino Prancūziją pereiti į puolimą ir davė progos pasižymėti jaunam [[Napoleonas Bonapartas|Napoleonui Bonapartui]]. Po [[Fleriuso mūšis|Fleriuso mūšio]] buvo užimta Belgija ir [[Reinas|Reino]] kraštas. Įsiveržus į Nyderlandus buvo įkurta marionetinė [[Batavijos respublika]]. Galiausiai [[Bazelis|Bazelyje]] [[1795]] m. buvo sudaryta taika tarp Ispanijos, Prūsijos ir Prancūzijos.

 

== Direktorija ==

{{Plačiau|Direktorija}}

Žlugus Pirmajai antiprancūziškajai koalicijai, išnyko Prancūzijos užpuolimo grėsmė. Konventas 1795 m. [[rugpjūčio 17]] d. patvirtino vadinamąją [[1795 m. Prancūzijos Konstitucija|III metų konstituciją]], kuri rugsėjį plebiscitu buvo ratifikuota ir įsigaliojo 1795 m. [[rugsėjo 26]] d. Pagal Konstitucijos nuostatas buvo įsteigta [[Direktorija]] ir pirmasis Prancūzijos istorijoje dviejų rūmų parlamentas. Jį sudarė Penkių šimtų atstovų taryba (''le Conseil des Cinq-Cents'' – 500 taryba) ir 250 seniūnų taryba (''le Conseil des Anciens'' – Seniūnų taryba). Vykdomoji valdžia atiteko 5 direktoriams, kuriuos kasmet išrinkdavo Seniūnų taryba iš Penkių šimtų tarybos sudaryto sąrašo. Ketveri Direktorijos valdymo metai pasižymėjo jos despotizmu ir nuolatiniais bruzdėjimais. Jei rinkimai baigdavosi ne Direktorijos naudai, ji pasitelkdavo kariuomenę priešininkams malšinti. Kariuomenei vadovavęs Napoleonas po pergalių [[Egiptas|Egipte]] ir Europoje tapo vis populiaresnis. 1799 m. lapkritį Napoleonas [[Napoleonas Bonapartas#Briumero 18 perversmas|Briumero 18 perversmo metu]] nuvertė Direktoriją ir įsteigė [[Konsulatas (Prancūzija)|Konsulatą]]. Šis perversmas laikomas revoliucijos Prancūzijoje pabaiga.

 

== Literatūra ==

* Algis Kasperavičius. Didysis Bastilijų šturmas. Vilnius: Mintis, 1989. 113 p.

 

{{Commons|Category:French Revolution|no=T}}