|
'''Rezistencija''' ({{La|resistentia}} - – pasipriešinimas, ''resistere'' - – priešintis, atsispirti) arba '''Pasipriešinimas''' - – naujausiųjų laikų [[agresorius|agresoriaus]] užgrobtos šalies ar jos dalies gyventojų kovos už laisvę sąjūdis, turintis savarankišką [[strategija|strategiją]] ir [[taktika|taktiką]].
== Samprata ==
Rezistencijos sąvoką paskleidė [[1940 ]] m. [[sausio 22]] d. gen. [[Šarlis de Golis]] per [[BBC|Londono radiją]] kviesdamas savo tautiečius [[okupacija|okupuotos]] [[Prancūzija|Prancūzijos]] dalyje priešintis (rezistuoti) okupantams.
Rezistencija reiškia: 1) veiksmą - – priešintis; 2) tam tikrų pasipriešinimo veiksmų visumą; 3) moderniosios (naujausiųjų laikų) istorinį reiškinį.
Istorinėje perspektyvoje rezistencinio pobūdžio veiksmais yra visos pavergtųjų kovos su pavergėjais ar užpuolikais (nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiai, [[sukilimas|sukilimai]], [[partizanai|partizaniniai karai]], [[pogrindis|pogrindžiai]]).
Mokslinė sąvoka "rezistencija"„rezistencija“ (dgs. rezistencijos) naudojama tik XX a. istoriniams įvykiams, kuriuos sąlygojo trys pagrindiniai veiksniai:
* valstybinis totalitarizmas
Rezistencija skirstoma į organizuotą ir neorganizuotą (gaivališką, spontanišką)pasipriešinimą. Kai kurie tyrinėtojai ([[Gene Sharp]]) skiria dar ir tarpinį arba visuotinį (totalinį) pasipriešinimą.
* Organizuotas pasipriešinimas - – pasipriešinimo kovos veiksmai, vykdomi pagal ypatingus kokios nors pasipriešinimo organizacijos nurodymus, arba tokie, kuriuos reikia iš anksto numatyti (planuoti), parengiant grupes.
* Gaivališkas pasipriešinimas - – jokios specialios vadovaujančios grupės iš anksto neplanuotas, neorganizuotas ir nepaskelbtas pasipriešinimas. Dažniausiai tai būna reakcija į priešininko veiksmus ar politiką, [[maištas]], [[riaušės]].
* Tarpinis arba visuotinis (totalinis) pasipriešinimas - – pasipriešinimas, kada nuostatos ir veiksmai iš anksto numatyti nurodymuose, orientuojančiuose tam tikrai klausimais priešintis visiems suinteresuotiems asmenimis ir grupėms. Iškilus staigios gynybos būtinybei šiuos veiksmus gali vykdyti visi nukentėjusieji, nelaukdami pareigūnų ar vadovybės specialių nurodymų. Šioje sampratoje suverenios tautos pasipriešinimas niekada nebūna gaivališkas, neorganizuotas, o spontaniškumo protrūkiai visuomet yra organizuoto pasipriešinimo galios šaltinis.
Pagal savo apimtį rezistencija (pasipriešinimas) gali būti masinis (visuotinis) arba pavienis (mikropasipriešinimas).
* Masinis (visuotinis) pasipriešinimas - – plačiai paplitę gyventojų pasipriešinimo ar nepaklusnumo veiksmai.
* Mikropasipriešinimas (pavienis) - – pavienių asmenų arba labai mažų, dažnai laikinų grupių pasipriešinimas. Šis veiklos būdas leidžia priešintis toliau ir tada, kai, griebdamiesi griežčiausių [[represijos|represijų]] užgrobėjai išblaško, užvaldo arba sunaikina didesnes organizacijas bei institucijas, kurios buvo pasipriešinimo atramos punktai. Pavyzdys - – XX a. 7-97–9 dešimtmečių TSRS [[disidentai]].
Pagal tai, kokioje srityje bręsta ir vyksta konfliktas tarp užgrobėjo ir rezistentų, pasipriešinimas gali būti politinis, ekonominis, visuomeninis (socialinis), ideologinis, kultūrinis.
* Politinis pasipriešinimas - – kova, vykdoma politinėmis (plačiąja prasme, kada [[karas]] suprantamas kaip [[politika|politikos]] dalis) priemonėmis, siekiant politinių tikslų (valstybinės nepriklausomybės, valdžios), tai yra pogrindžio, partizanų kariniais ar nesmurtiniais veiksmais, [[opozicija|opozicijos]] veikla.
* Ekonominis pasipriešinimas - – kova, vykdoma ekonominėmis priemonėmis, ypač [[streikas|streikais]], ekonominiu [[boikotas|boikotu]] ir ekonomine [[intervencija]] ([[sabotažas|sabotažu]]).
* Visuomeninis (socialinis) pasipriešinimas - – kova, vykdoma visuomeninės veiklos priemonėmis, siekiant socialinio išlikimo ar [[demokratija|demokratinių]] principų realizacijos: spaudos, susirinkimų, žodžio laisvės; tai yra [[protestas|protestais]], kūryba, spaudos leidimu, susirinkimų organizavimu, nepaisant grobikų įvesto režimo draudimų.
* Ideologinis pasipriešinimas - – kova, stengiantis sulaikyti žmonių grupės, [[tauta|tautos]], visuomenės persiėmimą priešiška [[ideologija]].
* Kultūrinis pasipriešinimas - – atkaklus savo [[tauta|tautos]] ar bendruomenės gyvenimo būdo, kalbos, papročių, tikėjimo, elgsenos, socialinės struktūros ir savitumo laikymasis, nepaisant kitos, viešpataujančios [[kultūra|kultūros]] spaudimo viso to atsisakyti ir priimti svetimas vertybes.
Pagal kovos veiksmų pobūdį Rezistencijoje skiriamos kelios formos: [[parlamentinė demokratija]], nebendradarbiavimas, nepaklusnumas, [[protestas]], pogrindis, [[partizanai|partizanų sąjūdis]], [[sukilimas]], įprastinis [[karas]].
| 