Atlanto vandenynas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Atlanto vandenynas''' – antras pagal dydį [[vandenynas]] [[Žemė]]je, apimantis apie penktadalį planetos paviršiaus. Atlanto vandenynas yra gana jaunas, jam ne daugiau kaip 250 mln. metų.

Atlanto vandenynas nutįsęs iš šiaurės į pietus ir išsidėstęs „S“ raidės forma. Šiauriniame pusrutulyje vandenynasjis driekiasi tarp [[Europa|Europos]] ir [[Šiaurės Amerika|Šiaurės Amerikos]], pietiniame – tarp [[Afrika|Afrikos]] ir [[Pietų Amerika|Pietų Amerikos]]. Pietuose ribojasi su [[AntarktidaPietų vandenynas|Pietų vandenyvu]], šiaurėje – su [[Arkties vandenynas|Arkties vandenynu]].

Vandenynas dengia apie 20 % Žemės paviršiaus – su gretimomis jūromis užima apie 106 400 000 km², o be jūrų – 82 400 000 km². Vandenyno tūris – apie 323 600 000 km³ (354 700 000 km³ su jūromis). VandenynasVidutinis išgylis šiaurėsyra įmažesnis pietusuž išsidėstęsRamiojo „S“ir raidėsIndijos forma.vandenynų Vidutinisgylį vandenynoir gylis yrasiekia 3926 m., o jei įskaičiuoti visas jūras – 3332 m. DidžiausiasGiliausia gylis –vieta 8605 msiekia 8742 metrų ([[Puerto Riko įduba]]).

Šiauriniame pusrutulyje kranto linija smarkiai raižyta;, čia yra praktiškai visos Atlanto vandenyno jūros ([[Viduržemio jūra|Viduržemio]], [[Juodoji jūra|Juodoji]], [[Baltijos jūra|Baltijos]], [[Šiaurės jūra|Šiaurės]], [[Karibų jūra|Karibų]]), bei didžiosios įlankos ([[Gvinėjos įlanka|Gvinėjos]], [[Biskajos įlanka|Biskajos]], [[Meksikos įlanka|Meksikos]] ir kt.), giliai įsiterpiančios į žemynus. Pietinės dalies krantai mažai vingiuoti, be ryškesnių įlankų, tik Antarktidos pakrantėje yra keletas jūrų ([[Vedelio jūra|Vedelio]], [[Skoto jūra|Skoto]], [[Lazarevo jūra|Lazarevo]]).

Pagal pakrantes driekiasi siaura (nuo kelių dešimčių km ties [[Argentina|Argentinos]] ir [[Šiaurės Amerika|Šiaurės Amerikos]] krantais), iki kelių šimtų km ties [[Šiaurės jūra|Šiaurės jūros]] krantais) žemyninio [[šelfas|šelfo]] juosta. Jos išorinis kraštas yra 100–500 m gylyje. Žemyno [[šlaitas]] status, išraižytas povandeninių [[kanjonas|kanjonų]]. Beveik per visą ilgį Atlanto vandenyną iš šiaurės į pietus kerta [[Vidurio Atlanto kalnagūbris]], kuris yra vidutiniškai 3 km gylyje. Į rytus ir vakarus nuo jo driekiasi povandeninės plynaukštės[[plynaukštė]]s (Bermudų, Rio Grandės), [[kalnagūbris|kalnagūbriai]] (Pietų Antilų, Banginių) ir [[aukštuma|aukštumos]], skiriančios plačias [[dubuma|dubumas]] (Labradoro, Šiaurės Afrikos, Gvianos, Brazilijos, Kapo, Afrikos-Antarktidos), kurių gylis – nuo 3000 iki 7300 m.

Terigeninės [[nuogulos]] (nuo [[žvyras|žvyro]]-[[gargždas|gargždo]] sankaupų iki molingo [[dumblas|dumblo]]) paplitusios šelfe, žemyniniame šlaite, žemyniniame lūžyje bei juostoje pagal JAV, šiaurės Brazilijos, Argentinos ir Antarktidos pakrantes. Didžiojoje vandenyno dalyje paplitusios [[klintis|klintinės]] organogeninės nuogulos, daugiausia susidarytos iš formaniferinių ir globigerinių dumblų, užimančios 67,5 % dugno (juosta nuo Ispanijos šiaurėje iki 57-58° p. pl. pietuose). Raudonieji [[molis|moliai]] dengia praktiškai visų giliavandenių duburių dugnus.

Atlanto vandenynas driekiasi praktiškai per visas Žemės [[klimato juosta]]s – nuo [[subarktinis klimatas|subarktinės]] iki [[ekvatorinis klimatas|ekvatorinės]], toliau į pietus – nuo ekvatorinės iki [[antarktinis klimatas|antarktinės]]. Virš vandenyno yra 4 atmosferinių veiksmų centrai – Islandijos ir Antarkties minimumai bei Šiaurės Atlanto ir Pietų Atlanto maksimumai, kurie, sąveikaudami su kitais atmosferiniais procesais, nulemia stiprius vakarinius [[vėjas|vėjus]] vidurinėse platumose ir šiaurės rytinius bei pietrytinius vėjus ([[pasatai|pasatus]]) [[atogrąžos|tropinėse]] ir [[subtropikai|subtropinėse]] platumose. Ypač stiprūs vėjai susidaro Pietų pusrutulio vidutinėse platumose. Šiaurinio pusrutulio tropikams būdingi galingi [[uraganas|uraganai]], slenkantys nuo vandenyno vidurio link Šiaurės Amerikos krantų.

Veikiamos [[atmosfera|atmosferinių]] cirkuliacijų, paviršinės srovės[[srovė]]s Atlanto vandenyno tropinėse ir subtropinėse dalyse sudaro [[anticiklonas|anticikloninius]], o vidutinėse platumose – [[ciklonas|cikloninius]] vandens apytakos ratus. Būdinga Šiaurės Atlanto charakteristika – galinga šiltųjų srovių sistema, vadinama [[Golfo srovė|Golfo srove]], kuri su savo pratąsa, [[Šiaurės Atlanto srovė|Šiaurės Atlanto srove]], sudaro vakarinę ir šiaurinę anticikloninio apytakos rato periferiją. Rytinę šio rato periferiją sudaro šaltoji [[Kanarų srovė]], o pietinę – šiltoji [[Šiaurės Pasatų srovė]]. Šiaurės cikloninis apytakos ratas sudarytas iš šiltųjų [[Šiaurės Atlanto srovė|Šiaurės Atlanto]] ir [[Irmingerio srovė|Irmingerio]] srovių bei šaltosios [[Labradoro srovė]]s. Pietinėje dalyje anticikloninį ratą sudaro šiltosios [[Pietų Pasatų srovė|Pietų Pasatų]] ir [[Brazilijos srovė]]s bei šaltosios [[Vakarų Vėjų srovė|Vakarų Vėjų]] ir [[Bengelos srovė]]s.

Vandenyno vandens paviršiaus temperatūra žiemą (šiaurės pusrutulyje – [[vasaris|vasarį]], pietų pusrutulyje – [[rūgpjūtis|rugpjūtį]]) siekia nuo 28 °C ties pusiauju iki 6 °C (ties 60 ° š. pl.) ir -1 °C (ties 60 ° p. pl.). Vasarą (atitinkamai rugpjūtį ir vasarį) tose pačiose platumose vandens temperatūra būna 26 °C, 10 °C ir ~0 °C.

Vidutinis vandens [[druskingumas]] – 34,0-37,3 ‰. Didžiausias vandens [[tankis]] (>1027 km/m³) yra vandenyno pietuose ir šiaurės vakaruose, o mažiausias (1022,5 km/m³) ties pusiauju.

Vandenyno [[potvynis ir atoslūgis|potvyniai]] vyksta kas pusė paros, jų aukštis vietomis siekia iki 18 m ([[Fandžio įlanka]]). Atskirose srityse potvyniai miršūs ar vyksta kas parą, jų aukštis nuo 0,5 iki 2,2 m.

Vandenyno šiaurinėje dalyje [[ledas|ledo]] danga susidaro tik vidutinių platumų vidinėse jūrose – [[Baltijos jūra|Baltijos]], [[Šiaurės jūra|Šiaurės]], [[Azovo jūra|Azovo]], [[Šv. Lauryno įlanka|Šv. Lauryno įlankoje]]. Atvirame vandenyne yra nemažai plaukiojančio ledo bei [[ledkalnis|ledkalnių]], atplukdomų iš [[Arkties vandenynas|Arkties vandenyno]] ([[Grenlandijos jūra|Grenlandijos]] ir [[Barenco jūra|Barenco jūrų]]). Pietinėje dalyje ledai ir ledkalniai susidaro [[Antarktida|Antarktidos]] pakrantėje ir [[Vedelio jūra|Vedelio jūroje]].

Atlanto vandenyne suskaičiuojama ~200 tūkst. augalų ir gyvūnų rūšių. Didelę dalį [[planktonas|planktono]] sudaro [[vėžiagyviai]] – [[amfipodai]] ir [[eufauzidai]], tarp jų ir [[krilis]] – pagrindinis banginių maisto šaltinis. Jo ypač daug greta Antarktidos krantų. Žuvų rūšių skaičius viršija 15 tūkstančių, [[banginiai|banginių]] ir kitų [[irklakojai|irklakojų]] yra ~100 rūšių. Tropinės vandenyno dalies gyvūnija pasižymi didele bioįvairove tačiau savo gausa gerokai nusileidžia vidutinių platumų ir poliarinėms sritims.

Atlanto vandenyne sėkmingai žvejojama ilgus šimtmečius, ir jame yra daugiau kaip pusė viso pasaulio žuvų atsargų. Šiaurėje daugiausia gaudomos atlantinės [[menkė]]s, [[Stauridinės|stauridės]] ir [[langustai]], o Pietuose – sidabrinės menkės, [[paprastieji tunai]] ir [[sardinės]]. Taip pat gaudomos [[austrės]], [[midijos]], [[kalmarai]], įvairūs [[vėžiagyvis|vėžiagyviai]].

Svarbiausios žvejybos sritys yra [[Dogerio banka]] Šiaurės jūroje ir [[Labradoro banka]] prie Niufaundlando salos. Žvejybos traleriai, per valandą galintys sugauti ir perdirbti toną ar daugiau žuvies, kelia pavojų Atlanto žuvies ištekliams. Šalys, kurios ribojasi su vandenynu, paskelbė turinčios išskirtines teises į 370 km pakrančių zonos jūroje, kad išsaugotų žuvų atsargas.

Atlanto vandenynas yra vienas vėliausiai susidariusių Žemės vandenynų. Jis susidarė prieš 130 mln. metų, atisikiriantatsiskiriant [[Pangėja|Pangėjos]] žemynui.

Senovės Vandenynomokslininkai Atlanto vandenyną vadino ''Vakarų vandenynu'', vėliau, I-jame mūsų eros amžiuje, – ''Hesperidžių jūra''. Arabų mokslininkai al Birunijus ir al Idrisijus vandenyną pavadino ''Tamsos jūra'', nes į Atlanto priekrančių vandenis iš Afrikos [[dykuma|dykumų]] vėjai dažnai atnešdavo daugybę dulkių debesų. ''Atlanto vandenyno'' pavadinimas kilo nuo graikų mitologinio galiūno [[Atlantas (mitologija)|Atlanto]]. Pavadinimas „Atlanto jūra“ ({{grc|Ἀτλαντὶς θάλασσα}}) minimas [[Herodotas|Herodoto]] „Istorijoje“. Iki europiečiams atrandant kitus vandenynus, visa vandens platybė į vakarus nuo [[Gibraltaro sąsiauris|Gibraltaro sąsiaurio]] vadinta tiesiog „okeanu“ (pagal graikų mitloginį [[Okeanas|Okeaną]] – žemę supančią milžinišką upę).